Lanko žemę paniurėlis gruodis,
Tempia naktį lyg juodąją burę.
Rimsta mintys, apsunksta net protas,
Iš padilbų delčia žemėn žiūri.

Susapnuoti, ak, bent susapnuoti
Tarsi pasaką trumpą, laimingą,
Kai šermukšniai ledukais šerkšnoti
Tavo šypseną... Vakar ji dingo.

Akyse suledėję likučiai
Mūs jausmų, nesubrendusių pjūčiai.
Į jų upę, sukaustytą gruodo,

Pila naktys tik nerimą juodą.
Negi gruodis dėl to buvo kaltas?
Pasalūniškas veidas jo – baltas.