Tu karčiai šypsojaisi –
Upės paplūdo krauju,
Kažkas plovėsi kojas,
Bet tavęs juk nebuvo tarp jų.

Ir nuo šypsenos tavo
Plėnys saulę užtemdė.
Vaikas sapną sapnavo –
Jo nerimą siela išgramdei.

Amalais beržas springo,
Varnas vieversį lesė.
Palydėt susirinko
Juodom žvakėm nešinos sesės.

Ir nuvytę gegužiai
Buvo šypsenos blyksniai
Nubyrėjo duženos
Laiko. Bet juk tu neišnyksi.
.....................................................

Nes kol žemė skaičiuoja
Grumstą, akmenį, smiltį
Nesvarbu, kaip šypsojais –
Tau gyventi – ne mirti!