Tai šerkšną nukrečia nuo smilgų,
Tai gobia dangumi žaliu--
Baltam kalnų erškėčiui ilgu...
Tuo ilgesiu apsiaust galiu

Aš skausmo lietų – nuriedėjo
Per dangų gervių spindulys--
Tu man rašai ant sparno vėjo
Trumputį šviesų laišką vis--

Toks permatomas jausmas nyra
Lig tolimiausiųjų šalnų--
Klausyk, kaip snaigės virsta lyra--
Vaikystės rudeniu einu--

Tai šerkšną nukrečia nuo smilgų,
Tai gobia dangumi žaliu...


      Gražūs man ŽŽ haiku. Stebiuosi, kaip talpu ir prasminga tuose neskaitlinguose žodžiuose, daug minčių  sužadina...Štai prieš kelias dienas, beskaitant puikius Godos haiku, prisiminimas mane nunešė į tolimą vaikystę, kai man dar nebuvo net trejų metų.