Skausmo jūroj panyra visas kūnas,
O išspaustą sielą pagauna deginantis, drąskantis viesulas.
Nepakeliamo sopulio pabaigos laukimo praradimas
Gramdo likusią gyvybės viltį...

Ar gali būti baisiau už beprasmį kentėjimą,
Už laukimą be vilties išsprūsti iš neišvengiamybės?
Kas tas laikas, kas tas riksmas tyruose,
Kai negirdėt bejėgėj būsenoj
Nei maldos, nei aimanos,
Kai toliuose iki amžinybės nieko nėra,
Vien kančia, pasaldinta žaizdoto skausmo.

O, piktoji juodoji dvasia, - tu šventi pergalę,
Dar nežinodama, kiek galinga kūno ir sielos trauka,
Kiek gyvybė gaji, dieviškos šviesos apšviesta.
Dar anksti šventi pergalę - gyvybė galingesnė už mirtį!