Parnešk man iš geltono popieriaus iškirptą šypsenos stebuklą ir įteik, kai niekas nematys. Iliuzijos džiaugsmas suteps plastmasinį pyktį juoku. Sniege ištirpęs permatomas skausmas su nerimu kentės iki kitos dienos... Perkreiptas nevilties veidas baugins išbalusią bevardę tylą naktyje. Sutryptoj iš folijos lankstytoj pasakoj neliko vakaro vėsos. Nudurtiems medinio kamuolio jausmams teliko vienas pilies bokštas. Raktas, kurį prarijo laikinai sudaužyta lėlė, sugrįš namo vakar. O aš vis dar tikėsiu stebuklais ir tavo šypsena.