IV skyrius


Anu atsimerkė. Ją pažadino garsus, labai plonas spiegimas. Pagalvojusi, kad atsitiko kas nors baisaus, greitai apsirengė ir žvilgtėlėjo per langą. Jos siaubui, Dranas vedėsi du didžiulius vorus.
Anu greitai nusileido į apačią. Vaikinas, ją pamatęs šūktelėjo: - - Ei, ateik! Aš kaip tik dėl tavęs parvedžiau Gylį ir Varaną! - išsišiepė jis. - - Ir tu manai, kad aš josiu ant šito gyvio? Jei taip, tai labai klysti...
Dranas tik nusišypsojo visažiniška šypsena ir nuvedė toliau Gylį ir Varaną. - - Beje, Gylys yra samaninėm akim, o Varanas – raudonom, - dar pridūrė jis.

*


Tos trys dienos praėjo labai greitai ir labai linksmai. Anu stengėsi negalvoti apie kelionę, kuri jos laukia, o Dranas kaip tik labai nekantravo ir vis primindavo jai, kad jau greitai kelionė.
Brolis ją pakėlė labai anksti. Anu dar pasivartė lovoje ir pagaliau prisivertė išlipti iš to rytais, o ypač kai reikia anksti keltis šilto ir nepakartojamo baldo. O Dranas atrodė kaip niekad žvalus. Jis tik ir šokinėko iš laimės... Jis jau buvo paruošęs dvi kuprines, kurios buvo pilnos maisto, visokiausių eliksyrų ir dar kelios galybės visokio šlamšto. Per tas tris dienas Anu jau buvo kelis kartus šiaip ne taip užsėdusi ant Gylio, tačiau dabar, kai žinojo, kad negalės kada panorės nulipti, nedrįso net priliesti jo. - - Na, greičiau, Anu! Negi reikės tave užkelt ant Gylio? Negi tu tokia bailė? - susinervino Dranas.
Anu pagaliau prisivertė užlipti ant voro, bet lipo labai atsargiai, kad tik mažiau prisiliestų prie jo, kad tik neužkabintų jo šerių, nes jau iš patirties žinojo, kad jei kaip nors skaudžiai užpeši, tai jis tiesiog pašėlsta...
- Nori palenktyniauti? - po kiek laiko paklausė Dranas.
Anu nieko nesakė, tik parodė savo ne kokią nuotaiką veido išraiška. Vaikinas iš kart surimtėjo. Visą kelią jie tylėjo. Girdėjosi tik vorų tylus tipenimas žole.
Po valandos kelio Vienaragių giria buvo jau gerai matoma. Šalia miško rupšnojo žolę vienaragė su dviem jaunikliais, šalia vaikštinėjo išdidus vienaragis. Pateles nuo patinų buvo galima labai lengvai atskirti - patelių kailis turėjo vien sidabriškai baltą atspalvį, o patinai visuomet vaikščiodavo aukštai iškėlę galvas ir kailis turėjo ne tik sidabrinio, bet ir auksinio atspalvio. Tačiau šie nuostabūs gyvūnai yra labai baikštūs, taigi iš arti jų stebėti būtų neįmanoma, nes jie pabėgtų.
Staiga ant žemės nutūpė keturi oriliai ir piktai sušnypštė:
- Dabar tu mūšų, mergiote! Valdovaš buš patenkintaš, - išsiviepė jie. - Nepašprukši!
- Anu, dabar tau bus puiki treniruotė! Bandyk iškviesti!
- Gerai. Šyva, ledo deive, prašau ateik!
Su lig tais žodžiais, Anu nušoko nuo voro, ir lyg būtų kada nors mokiusis šokti, pradėjo suktis, ji vis greitėjo ir greitėjo, kol pavirto tikru uraganu, išlindo iš jo, atsimerkė ir į Draną pažvelgė baltesnės už sniegą akys. Iš burnos kyšojo trumpos iltys, oda mėlyna, plaukai, kurie beveik siekė žemę, buvo palaidi ir plaikstėsi vėjyje. Uraganas pamažu blėso ir Šyva nusileido ant žemės.
- Sveikas, Dranai, - ji mirktelėjo žado netękusiam vaikinui. - Reikia sutvarkyti šituos? Gerai...
Virš Šyvos pakeltų rankų atsirado didžiulis ledo luitas. Ji, netgi gana tingiai nukreipė jį į orilius ir smogė. Šie kaip mat krito negyvi. Deivė lyg niekur nieko atsisuko į Draną, pasiuntė oro bučinį ir išnyko. Vietoj jos atsirado Anu.
- Ne, palauk! - sušuko merginos brolis. - Dar neišeik!
Bet deivė jau buvo išnykusi. Anu atrodė išsekusi.
- Anu, kaip tu? Aš galvojau...ir mama man sakė, kad...kad tu tik iškviesi ją , o ne būsi ja pačia...
Mergina pakėlė išsekusias akis į Draną ir nualpo.