Nemunėli, Nemunėli,
kur plukdai tu vandenėlį.
Kam seki tu savo sakmę
apie džiaugsmą ar vienatvę.

Tyliai plaka tavo bangos –
atminimų dienos brangios.
Plauna upė akmenėlį,
ir krantai žole užžėlė...

Jau erškėčiais nužydėjo
tie keliai, kuriais praskriejo
laisvas ir kvatoklis vėjas.
Kiek mylavęs ir žadėjęs

nešt toli. Kur žvaigždėm sninga.
Kur bangelėse sustingo
meilės vardas. Ir jaunystė
ten negali pasiklysti.

Neša neša vandenėlį
senas, žilas Nemunėlis.
Nuplaukė kartu jaunystė
ir nustojo žvaigždės kristi.

Tik mėnulio žilos gijos
baltos baltos, kaip lelijos
puošia Nemuno bangas,
pina ilgesio kasas.


2010.