Kai atėjo Sauliukas ir pamatė tiek daug žmonių už stalo, baisiausiai išsigando. Pirma mintis buvo - apsisukti ir kaip greičiau sprukti iš čia, bet prie jo kaip mat pribėgo Jadziūnė ir padėjo nusivilkti puspaltį.
- Kaip gerai, kad atėjai, - džiugiai kalbėjo ji, - kai pavalgysim pietus, galėsim pažaisti loto ar domino. O gal ir šiaip ką nors sugalvosim. Tie visi dėdės dar ilgai sėdės už stalo, net iki vakaro. Mums bus tiek ir tiek laiko.
Ji paėmė Sauliuką už rankos ir, atvedusi prie stalo, pasodino į jam paruoštą vietą.  
- Pirmiausia užkąsim, - pasakė Jadziūnė ir, nieko nelaukus, įdėjo svečiui į lėkštelę kepsnio, paskui įpylė į gražų, paauksuotais krašteliais dubenėlį sriubos. Atsisėdusi greta, pati valgė ir ragino draugą.
Taip jos globojamas, Sauliukas pradėjo po truputį atsigauti. Ant stalo gražu, tiek daug valgių tokiuose gražiuose gėlėtuose induose, taip skaniai kvepia. Viskas buvo gražiai patiekta, žadino apetitą, bet jis pats nedrįso nieko imti, laukė, kol jam paduos Jadziūnė. Ji ir toliau uoliai Sauliuku rūpinosi, klausinėjo, ar skanu, ar patinka, siūlė to ar kito paragauti, kol pagaliau, pakeitusi lėkštelę, įdėjo didelį gabalą torto, o į paauksuotą puodelį įpylė raudono spanguolių kisieliaus.
Pavalgę jie pakilo nuo stalo, padėkojo ir pasišalino į Jadziūnės kambarėlį. Pirmiausia ji parodė Kalėdų senelio dovanas, pavaišino dovanotais saldainiais, paskui - abu vartė piešimo sąsiuvinius, dar lenkiškas skaitymo knygeles su gražiais spalvotais piešinėliais. Nemažai laiko praleido žaisdami loto, kitus žaidimus, kol pagaliau Jadziūnė atsisėdo prie pianino.
- Gal nori, kad paskambinčiau?
Ji atvožė pianino dangtį ir perbėgo pirštukais per klaviatūrą. Jau vien nuo tų garsų Sauliuko širdelę užliejo kažkoks nesuprantamas šiltas ir džiugus jausmas, o kai ėmė skambinti linksmus melodingus kūrinėlius, jis buvo taip sužavėtas, kad neteko žado. Ne, tai jau nebe ta pati mergaitė su pačiūžomis ant ledo, kurią jis pažinojo, visai ne tokia, kažkokia nepaprasta, tarsi iš aukštybių nužengusi būtybė. Kaip jis galėjo su ja dūkti, voliotis po sniegą, tampyt už skvernų, tyčia pastumti, kad sukluptų?... Ir iš vis, kaip jis drįso prie jos prisiliesti? Kokia ji dabar atrodo trapi, švelni, gražutė su ta puošnia melsvo šilko suknele, šventiškai papuošta nėrinukais, su baltais kaspinais juoduose plaukuose. Kaip ji grakščiaii sėdi, truputį pakreipusi galvelę į šoną, visą dėmesį nukreipusi į savo pirštus, iš po kurių sklinda tokie malonūs ir skambūs garsai. Kaip ji taip padaro? Kaip sugeba? Jam niekada niekada gyvenime taip neišeitų...
- Pagrojau viską, ką mokėjau, - baigusi groti, Jadziūnė vėl uždengė klaviatūrą dangčiu, - ar patiko?
- Gražu be galo, be krašto, - nuoširdžiai pagyrė ją Sauliukas. - Iš kur ir kada tu taip išmokai?
- Muzikos mokytojas mane mokino, - paaiškino Jadziūnė, - dar ir dabar retkarčiais užsuka pasižiūrėti, kaip man sekasi.
- Kaip gražu, - kartojo Sauliukas, - klausyčiau ir klausyčiau, niekada nepabostų. Ir kaip tau taip išeina? Tur būt labai sunku išmokti? Aš niekada taip nesugebėčiau...
- Jei tave kas nors mokintų, ir tu išmoktum, nesakyk, - patenkinta šypsosi Jadziūnė. - Kad nori, galiu pamokinti.
- Eik, eik, man neišeis. Mano pirštai per stori. Čia reikia plonų pirščiukų, tokių kaip tavo. Tik pasižiūrėk, kokios mano letenos. Mano rankos tik ūkio darbus dirbti.
- Bet už tai tu pasidarai sau pačiūžas. Aš, pavyzdžiui, niekada negalėčiau tokių pasidaryti, - guodė Sauliuką Jadziūnė ir juokėsi.
- Pačiūžas visi berniukai sau pasidaro, o jau taip paskambint - tai ne tik berniukai, bet ir mergaitės nesugebėtų. Kai užaugsi, turbūt būsi didelė muzikantė?
- Nežinau, - susimąstė Jadziūnė, - pirmiau mokysiuos gimnazijoje. Kai baigsiu gimnaziją, turbūt ištekėsiu... Bet jei tik bus laiko, vistiek skambinsiu.
- Ar dėl to reikia mokintis gimnazijoje? - stebisi Sauliukas, - mergaitės išteka ir be gimnazijos, ir be muzikos.
- Nežinau, mama taip sako. Išsilavinusios mergaitės turėtų gauti geresnius vyrus. Norėčiau tokio, kaip tėvelis, - rimtai svarsto Jadziūnė.
- O kuo jis geresnis už kitus?
- Labai myli mamą ir mane. Jis geriausias iš visų. O tu kuo būsi, kai užaugsi?
- Aš būsiu ūkininkas. Mes abu su tėte kelsim žemės ūkį, savo ūkį.
- Bet tai tikriausiai labai sunku?
- O kaip tu manai?
- Taip, nėra lengva. Ūkyje tik sunkūs, nemalonūs ir nešvarūs darbai.
- Iš kur tu žinai? Juk lauko darbų tu turbūt nedirbi? Tau sunkiai dirbt negalima, susigadinsi pirščiukus.
- Ar aš nematau, kokie mėšlini mūsų samdiniai? Ne jau, žemės ūkio darbų niekada nenorėčiau dirbti, - purto galvą Jadziūnė.
- Žinoma, tau ir negalima. Tau tik gimnazijoje mokytis ir pianinu skambinti.
- Aš taip ir darysiu, kol užaugsiu. Pagaliau aš dar per maža, kokius nors didelius darbus dirbti. Aš tik mamai po truputį padedu, siuvinėju, skambinu... Svečiams prie stalo patarnauju...
- Ar svečių būna ne tik per Kalėdas? - stebisi Sauliukas.
- Būna dažnai. Tėtė sako, kad reikalingus žmones reikia vaišinti. Visi taip daro. Pas jus juk taip pat būna svečių?
- Ne, - nepatogiai jaučiasi Sauliukas, - pas mus svečių nebūna...
- Kaip gi taip? O per Kalėdas ir Velykas?
- Tiek daug, kiek pas jus - niekada nėra buvę. Jeigu atvažiuoja, tai tik dėdė su dėdiene, bet ir jie tik du.
- Juk Kalėdų senelis turėjo apsilankyti, - nesupranta, - jis per Kalėdas pas visus ateina ir dovanėlių po eglute palieka. O ką tau padovanojo?
- Pas mus ir eglutės nėra. Kur jis dės tas savo dovanas? - jau susierzinęs atsako Sauliukas.
- Tikriausiai tau labai liūdna? Kam tada tos Kalėdos?
Sauliukui darosi nemalonu ir jis stengiasi nukreipti kalbą.
- Kad tu žinotum, kokį didelį senį besmegenį nulipdėm...Toks didelis, kas vos pasiekiau uždėt viedrą ant galvos.
- Tikrai? Norėčiau pamatyt, - kaip mat susidomėjo Jadziūnė.
- Ateik rytoj ant ledo, pati pamatysi.
- Būtinai ateisiu. Nebebus svečių ir aš būsiu laisva.
- O tu žinai, ką aš sugalvojau? - jau visai smagu, - vasarą, kai bus šilta, prie tvenkinio padarysiu suoliuką. Kai žiemą čiužinėdami pavargsim, bus kur atsisėst, pailsėt. Bus ne taip, kaip dabar: ir čiuožiam ir sėdim ant ledo.
- Suoliukas prie tvenkinio ir vasarą gražu, - džiaugiasi ir Jadziūnė. - Padaryk kaip greičiau, norėčiau pamatyt, kol neišvažiavau.
- Kai tik atšils pavasarį, tai ir padarysiu, jeigu tu taip nori. Dabar aš jau turbūt eisiu namo, jau visai sutemo