Kažkas į stiklą pabarbeno
Jaučiau, kad artimas ir savas.
O tas barbenimas...toks mielas...
Lyg būtų plaukus glostęs vėjas.

Gal Angelas, sparnu pamojęs,
Lietaus lašais pusny skrajojo!?
Ne - margas paukštis tik tupėjo...
Nebūna rojaus ten,kur žiemą medžiai miega.

Širdele mano, nesvajoki, išpažinimo eilėje sustoki...
Nakties sapne jis vis dėl to atėjo...
Akim ilgai ilgai stebėjo...
Ryte - apšalusiam lange, šalnos tapytos akys žvelgė...

O akys tos, įšalusios stikle -
Tai Meilės, - laukusios Tavęs...