Dovydas vilkėjo juodą vilnonį megztuką, todėl jo šviesios garbanos švietė iš toli vos įžengus į valgyklą. Atsisėdusi šalia Emanuelė pastebėjo, kad jis kažkoks paniuręs. Pasisveikindama tik linktelėjo galva – bijojo judinti ranką, nors puikiai atsiminė vakar gestų kalba išmoktą „labas“. Dovydas net nelinktelėjo – tik trumpai pažiūrėjo į akis kažkokiu keistu žvilgsniu. Kodėl, Emanuelė nesuprato, tačiau ir tas mažas jos gyvenimo šviesulėlis šį rytą priblėso.
Ji tespėjo išgerti gurkšnį karšto vandens skonio arbatos, kai pasigirdo stumiamos kėdės girgždesys priešais. Emanuelė lėtai pakėlė akis, jau žinodama, ką išvys – Rokas tylėdamas įsipylė arbatos. Lyg niekur nieko užsitepė ant juodos duonos sviesto. Nėkart nepažvelgė į Emanuelę, atrodė, visas dėmesys skirtas pusryčiams. Rokas visgi atėjo netikėtai anksti – juk Dovydas buvo sakęs, kad anksčiau atėjusi pusryčiauti ji Roko nesutiks... Tačiau tas, lyg žinodamas, atėjo. Kęsto drauge nebuvo.
Dovydas sėdėjo tiesiai, ir taip pat buvo susitelkęs vien į maistą. Emanuelė tikrai neilgai jį pažinojo, tačiau vis tiek manė, kad kažkas ne taip. Ak, kad jis girdėtų ir galėtų kalbėti! Dabar ji labiausiai troško tiesiog paklausti, kas ne taip. Bet net ir šito negalėjo.
– Gal gali paduoti uogienę? – paklausė staiga Rokas ramiu tonu. Emanuelė iškart nusigando – dar nesupratusi, ko jis nori. Nežiūrėdama į akis padavė jam stiklainį su braškių uogiene. Šalta jo ranka prisilietė prie Emanuelės pirštų ir ji refleksiškai ją atitraukė, paleisdama stiklainį. Šis trenkėsi į stalą sukeldamas didelį BUM, tačiau nedužo.
Dovydas staiga atsistojo – taip staiga, kad Emanuelė gavo antrą šoką per minutę. Rokas kreivai šypsodamasis paėmė parvirtusį stiklainį ir visiškai susikoncentravęs į vos nepasipylusią ant stalo uogienę šaukštu ėmė ją krautis ant baltos duonos riekelės.
Ūmiai Dovydas stvėrė Emanuelę už riešo ir tvirtai suspaudęs tiesiog nusitempė nuo stalo. Ji buvo taip šokiruota, kad leidosi vedama iki pat fojė. Dovydas sustojo šalia didelio blizgančio fortepijono, pastatyto prie stiklo, už kurio buvo matyti keistas vidinis kiemelis. Nepaleisdamas Emanuelės rankos Dovydas ilgėliau pažvelgė jai į akis – ir ji suprato, koks tai žvilgsnis. Išsigandęs, tiesiog kupinas baimės. Tačiau ką jis nori pasakyti? Kad Roko reikia bijoti – tai ir taip aišku!
Emanuelė greitai ištraukė ranką iš Dovydo delno ir suradusi kuprinėje sąsiuvinį ir tušinuką jau norėjo rašyti „kas nutiko“, tačiau Dovydas atėmė iš jos sąsiuvinį, pasidėjo ant juodo fortepijono dangčio ir ėmė rašyti. Greitai ir daug. Emanuelė, nežvilgčiodama jam per petį, kantriai laukė.
Raštas nebuvo toks dailus kaip anksčiau.
Jis man grasino, kad su tavimi nebendraučiau, nes jam patinki, o tai blogiausia, kas galėjo nutikti. Jis nebepaliks tavęs ramybėje. Aš nežinau, ką daryti... Nesvarbu, kad jis grasina man, aš pripratęs, bet nežinau, kaip apsaugoti tave. Jis beprotis, tu neįsivaizduoji...
Emanuelė pažvelgė į Dovydą, tokį susirūpinusį ir išsigandusį – ne dėl savęs, bet dėl jos. Pirmiausia ji pamanė, kad tai nuostabiai gražu... Paskui suvokė, kaip tai rimta. Tačiau kodėl nepasiskundus mokytojams, direktorei? Mergaitės sakė, kad jį tikrai išmestų, jeigu kas pasiskųstų.
Eime pas direktorę, – parašė ji ir ryžtingai pasisuko eiti direktorės kabineto link, bet Dovydas ją sulaikė už alkūnės. Lyg tyčia tos, kurią beprotiškai skaudėjo. Emanuelė atitraukė ranką lyg nuo ugnies net suinkšdama iš skausmo, o Dovydas, jai nė nespėjus sureaguoti, staigiai atsegė jos džemperį ir tiesiog nutempė dešinę rankovę. O tada net išsižiojo pamatęs milžinišką mėlynę, mat tvarsčiai nusislinko kartu su rankove. Emanuelei jau norėjosi klykti iš skausmo.
Kaip tai nutiko?! – parašė Dovydas didelėm raidėm. Emanuelė sveikąja ranka tik bakstelėjo pirštu į anksčiau jo rašytus žodžius apie Roką.
Tau reikia į ligoninę, atrodo kaip lūžis. Eime pas direktorę, bet prašau, nesakyk, kas tai padarė. Nesvarbu, kad Roką išmes – jis keršys, tu nežinai, koks jis, – greitai pakraigaliojo Dovydas, parodė Emanuelei ir neleidęs nieko atrašyti įdėjo sąsiuvinį į jos kuprinę. Tada paėmė ją už sveikosios rankos ir jiedu nuėjo direktorės kabineto pusėn. Emanuelė buvo visiškai pasidavusi skausmui, todėl ilgai nesvarsčiusi pasakė direktorei tą patį, ką ir seselei, beje, lūžio neįtarusiai, praėjusį vakarą – kad atsitrenkė į turėklą lipdama laiptais.
Antras rytas – antras melas. Ne internatas, o pragaras.