Dūžtantys tuščių namų stiklai
Pėdsakai, žingsniai, sutryptas takelis...
Pameni? Kaip ryto tyloje žydi vasara?
Ak, rodos, ir bučinys nespėjo nublankti...
Vasaros lietaus ir ilgesio širdis mano pilna,
Tik sodas skęstantis leliumoj,tik takai užsnigti, užmiršti...
Aš dar taip tikėjau, kad tame vasaros ryte,
Sutiks mano akys gervių pulkus,tikėjaus..
..tik sakyk..ar toli būdamas ,žmogau, ten-pasaulyje,
..padėsi man išlikti, pažerti rasos iš krioklių rėčio?
Bet ar nežinai kur palikau tą rėtį?
Kokioj tyloj užrakinti mano prisiminimai?
Bijau paliesti obelį,
O tokius raudonus vaisius man dovanojo,
Bijau įžengti į sodą,
Regėjau krečiamus iš pykčio lapus vėjo.
Žmonės, kaip dabar gyvensim..?
Šią šventą akimirką,
kai jau, regis, susigrąžinau prisiminimus,
išvydau be paliovos dužtantį stiklą,
rūko įkalintus tuščius, besielius namus.
Ir kaip taip atsitiko?
Nuskendo sodas, namai, prisiminimai,
Suvilioti liūdesio, apkerėti rūko,
O tu? Atrodo, kartu su jais dingai.
Horizontas:
nei namų, nei sodo, nei tavęs,
nežinia, skęstanti rūke,
pilnatis;
užmigdytas kelias..
....
..
.