- Palauk! , - karštai ištariau aš, besistumdydamas minioje. Ji sustojo. Bandydamas ištrūkti iš siaučiančios minios, aš šiaip ne taip keberiojausi jos link. Mane ėmė savotiškas siutas ir neviltis. Atrodė, kad aš vienintelis turiu akis, o kiti neturi arba nenori atsimerkti. Kitą akimirką pasirodė, kad viskas, ką matau, tėra butaforija, dirbtinė iliuzija. Tačiau vis tiek ilgainiui išsivadavau iš besistumdančios minios ir bent truputį prisivijau ją. Už nugaros šūkavo:
            - Degink, degink! Taip, pirmyn! Taip, TAIP! Padek, uždek, pirmyn, varyk!
Po kiek laiko visi balsai susimaišė į vieną, vis stropėjantį, gaudesį. Ji laukė. Susikaupiau ir iki ausų išsišiepęs (šypsena, žinoma, dirbtinė) paklausiau:
            - Kodėl ?
Ji tylėjo. Kitą akimirką sumečiau, kad klausimas labai kvailas. Pastačiau save į jos vietą ir truputį nuraudau. Apmąsčiau dar kartą viską ir po kurio laiko pakartojau klausimą, šįkart gerokai jį papildęs:
            - Kodėl kiekvienais metais ateini, pagrobi viską iš manęs ir palieki vieną kentėti ligi kito karto ?
Kaip supratau iš jos reakcijos, papildytas klausymas sureagavo teigiamai. Nors... nevisai taip, kaip aš tikėjausi. Ji atsakė:
            - Ne.
Tada man kažkas nevalingai pakuždėjo į ausį ir aš ištariau garsiai:
            - Tai kodėl dabar išeini ?
Mano balsas keistai virpėjo.
            - Todėl, kad prašo , -atsakė ji.
Aišku. Iki šiol mane trikdė tik vienas dalykas – jos bendravimo būdas. Kiek žinau, mūsų planetoje, kad ir kokia ji bebūtų, priimta kalbėtis su žmogumi, atsisukus į jį veidu. Šiuo atveju, mano pašnekovė visiškai nepaisė šios taisyklės ir leido sau elgtis kitaip. Ką gi, atsukau ir aš jai nugarą. Oriai iškėliau galvą ir sukryžiavau ant krūtinės rankas. Palaukęs taip keletą minučių ir nesulaukęs jokio dėmesio, tęsiau:
            - Nemėgstu aš tavęs, supranti ? Ilgai jau man ant sprando sėdi, kankini mane. Elgiesi kaip...
            - Važiuok į kitą šalį , - ramiai atsakė ji man.
Ką ji sau galvoja ? Garsiai atsikrenkščiau ir šaltai pakomentavau:
            - Labai sąmojinga. Bet man, deja, nejuokinga.
Staiga ji atsisuko. Ne, tai buvo ne ji. Tai mokytoja!
            - Praeitis kuriama ne tam, kad ją kapstyti po kiekvieno padaryto žingsnio , - švelniu, bet paslaptingu balsu prašneko ji.
Tiesą sakant, buvau šokiruotas. Bet kiek palaukęs, pasidairęs į šalis, grįžau į save:
            - Man nusispjauti ant praeities (stebėjausi, iš kur tiek drąsos prisirinkau – prieš kelioliką metų nė už ką nebūčiau drįsęs taip kalbėti su mokytoja). Aš gyvenu dabartimi ir keičiu ją kaip tik noriu. Įrašinėju praeitį. Tada įrašas būna iškraipomas ir tenka viską ištrinti arba bandyti pamiršti.
Staiga įsiskaudėjo galva. Mokytoja šypsojosi. Negalėdamas atsimerkti iš skausmo, kiek atsitiesiau ir kalbėjau toliau:
             - Nekenčiu praeities už vis labiausiai.
             - Tu esi jos autorius, tu , - tyliai, bet jau rimtai pasakė mokytoja.
Priklupau net iš skausmo. Atrodė, kad bedugnė galvoje atsivėrė, o pačioje jos glūdumoje lava verda. Plečiasi dideli raudoni burbulai ir skyla, išsibarsto aplinkui mažučiais, įkaitusiais krisleliais. Netikėtai atsikrenkščiau ir dusliai pakartojau:
              - Aš savo praeities autorius. Aš.
Palaukiau minutėlę ir pridūriau:
              - Pats darau klaidas ir kaltinu dėl jų kitus.
Kai atsimerkiau – atslūgo. Aplinkui buvo balta ir tuščia. Jaučiausi kaip juodas taškas, nubalintame popieriaus lape. Skausmo nebejaučiau. Krūptelėjau. Kažkas neskubėdamas artinosi man iš nugaros. Greitai atsistojau, pasisukau. Priešais stovėjo geriausias draugas. Su kostiumu, gražiai susišukavęs, užsidėjęs gražiausią kaklaraištį. Tikras politikas, pasakytum. Tačiau jis ne į rinkimus atėjo:
                  - Ko čia sėdi, kaip grybas ? Laukia.
                  - Kas ? , -išplėčiau akis.
                  - Ji. Ką, pamiršai, kaip pasakojai man ant kiek ją myli ir taip toliau ?
Aptemo staiga viskas. Atsibodo, matyt, man viskas. Atsistojau ramiai ir pasakiau draugui į ausi:
                  - Taip, myliu.
Neatsakė. Apsisukau ir nuėjau. Į šviesą, kaip paaiškėjo vėliau. Išmainiau, kažkaip. Staiga vėl pradėjau keistis, augti tarytum. Vėl šėlstanti minia, vėl klyksmai ir jau tiršti dūmai. O ji tebestovi, atsisukus į mane nugara.
                   - Pasiklydęs savyje, tu, vaikine , - bejausmiu balsu pasakė ji.
Tylėjau.
                   - Pasižiūrėk, ką degina , - tuo pačiu balsu ramiai tęsė ji.
Klusniai apsisukau ir pro tą pačią besistumdančią minią pabandžiau įžiūrėti, kas ten slepiasi laužo viduryje. Sunku buvo, pernelyg daug dūmų, bet aš pamačiau – morė.
Dabar ji atsisuko. Pirmą kartą. Pamačiau jos veidą. Žiūrėjau; tylėjau; laukiau. Jos veidas buvo tartum daugybė žėruojančių kristalų. Akys permainingos, lūpos tamsiai mėlynos, ledinės. Didžiausią įspūdį paliko plaukai – sūpavosi iš niekur atsiradusiame vėjyje kaip šimtas skirtingų vėliavų, mirgėjo ir žybčiojo, kaip pirmasis pavasario žaibas. Nežinia, kiek dar laiko būčiau gerėjąsis jos grožiu... Nors ir visą amžinybę. Bet ji prabilo. Griežtu ir pakiliu tonu:
                    - Dėl visų savo asmeninių bėdų, problemų, nutarei apkaltinti mane, žiemą ? Už ką, leisk paklausti ? Už tai, kad dovanojau vaikams sniegą ? Ar už tai, kad kūriau mažas diversijas, kurios padėjo tiems patiems vaikams neeiti į mokyklas, pailsėti kiek ?
                    - Aš suprantu ,- nutraukiau. – Bet tave sunku išgyventi.
                    - Ne visiems, ne visada. Džiaukis, švęsk – išeinu.
Ir ji išėjo, paskui save palikdama permatomą, bet spindintį šleifą. Taip. O aš nieko ir nesitikėjau. Jų keliai nežinomi. Ne.

Staiga atsimerkiau. Kambarys, mano. Mano kambarys, taip. Ištiesiu greitai kojas ir jas greitai pakutena šaltukas. Įsispiriu į savo šlepetes ir nušlepsiu ligi virtuvės. Pavasaris, pagaliau. Į langą kažkas daužosi. Atidarau. Visas tirtėdamas, įskrenda drugys. Nutūpia ant duoninės ir pasipurto. Aš smalsiai prikišu smakrą ir stebiu susidomėjęs. Virpantys sparnai, išmarginti įvairiausių linijų ir spalvų, švelniai purto nuo sparnų smulkias snaiges. Įsižiūriu mįslingai į besisukančius mažyčius snaigių sūkurius. Tai buvo tiesiog sapnas.