Chamas (3)

Artimiausias Bausio kaimynas - lenkas Zablockis. Jo taip pat kaip ir Bausio du valakai žemės, bet vienkiemis atrodo prastai. Nepridėsi prie Bausio.
Bausio tvoros neseniai statytos, naujos, stogai blėka dengti, didelis sodas nuo šiaurės pusės tankiai susodintų eglaičių siena atitvertas, pakraščiais išsikeroję agrastų, juodų ir raudonų serbentų krūmai. Keliukas iki vieškelio vyšniomis apsodintas, o ir šiaip nemažai senesnių medžių aplinkui žaliuoja. Prie klėties gal net šimtametis ąžuolas auga, o kiek toliau prie daržinės - storas,  grublėtu kamienu uosis su gandralizdžiu. Galulaukyje baltakočių beržų gojelis, karklų ir putinų krūmokšniais apsuptas, šlama.
Sodas ir kiemas nauja statine tvora aptvertas, o nuo gonkų iki šulinio, klėties, malkinės bei tvartų - takai akmenimis išgrįsti, kad rudenį ar šiaip prilijus, nereikėtų braidyti po purviną kiemą.
Zablockio gi sodyba be jokių medžių ir krūmų, atvira visiems vėjams ir skersvėjams iš tolo liūdnai boluoja. Medžiai ir tvoros jau seniai ankstesnių šeimininkų sukūrentos, tik apipuvę kelmai, sutūpę aplink sodybą, teberiogso. Akmeniniai tvartai, daržinės ir kiti ūkiniai pastatai, buvusio dvariuko liekanos, jau gerokai apirę ir niekas nesistengia jų taisyt. Vietoj iš sienos iškritusio akmens - įsprausta kokia kaladė, stogai samanom ir varnalėšom užžėlę. Tik gyvenamosios stogas gontais užklotas ir raudonai nudažytas.
Kol buvo gyvas šeimininkas Zablockis, dar jautėsi šiokia tokia tvarka. Negali gi šitaip būti, kad iš tokio žemės gabalo visai nebūtų naudos... Bet lengvabūdiškai švaistomas tas pelnas, kurį gaudavo iš ūkio, nepadengdavo išlaidų. Gale metų, kai reikėdavo susimokėti mokesčius bei atsiskaityti su samdoma šeimyna, šeimininkai vos sudurdavo galus su galais.
Kol buvo pinigų, Zablockiai gyveno plačiai, vaizdavo garbingus dvarponių palikuonis, prisilaikė senų tradicijų, šventė įvairius jubiliejus, gimtadienius, vardadienius, minėjimus. Dažnai iš miesto suvažiuodavo giminaičiai, draugai, pažįstami praleisti keletą dienų kaime. Per vasarą - pilnas vienkiemis žmonių, vaišės, muzika, dainos.
Pats šeimininkas lauko darbų nedirbo, laukuose pasirodydavo tik retkarčiais, nuolat turėjo reikalų apskrities mieste. Ten su senais, tokiais pačiais kaip ir jis šlėktelėmis draugais  ūždavo restoranuose ir grįždavo visada prisiliuobęs, bet su daina.
Zablockių šeima nedidelė: pats su žmona, žmonos brolis keturiasdešimties metų senbernis ir Sauliuko metų dukrelė Jadziūnė. Vyresnieji jos broliukai, pamečiui gimę, pamečiui ir mirė, turėdami vienas keturis, o kitas vos tris metukus.
Vėliau gimusi mergaitė tėvų džiaugsmui augo sveikutė ir iš mažų dienelių buvo stengiamasi ją auklėt taip, kad išaugtų gerų manierų, išsilavinusi, inteligentiška panelė.
Kai Sauliukas su močiute kalbėjo poterius, Jadziūnė jau sėdėjo prie pianino ir, muzikos mokytojo pamokoma, bandė skambinti. Suėjus septyneriems metukams, mergaitei buvo pasamdytas dar vienas mokytojas. Jis irgi lankė Jadziūnę namuose, mokė lenkų pradžios mokyklos kurso ir po truputį ruošė į lenkų gimnaziją.
Groti pianinu mergaitei sekėsi visai neblogai. Dešimties - ji jau skambino iš gaidų, pasirinkdama lengvesnius kūrinėlius, daugiausiai lenkiškas daineles, linksmas polkutes ir pamėgtus melodingus valsus.
Mergaitė su niekuo nebendravo, prastai kalbėjo lietuviškai ir per vasarą lauke ar kambaryje žaisdavo viena. Kaimo vaikų būryje pasirodydavo tik žiemą, kai užšaldavo didžiulis tvenkinys Bausio žemių galulaukėje, prie pat beržynėlio. Ten rinkdavosi net iš tolimesnių vienkiemių vaikai. Mergaitės važinėdavosi rogutėmis, berniukai - namų darbo medinėmis pačiūžomis. O Jadziūnės pačiūžos iš miesto krautuvės: naujos, baltos, blizga su užriestais į viršų galais priekyje. Berniukai savo pačiūžas prisiriša virvelėmis, o Jadziūnės - pritvirtintos prie baltų batelių su aukštais auliukais, kurie suvarstomi iki pat kelių.
Iš karto ją atsivesdavo ir čiuožti mokė pati motina. Mergaitė klupo, griuvinėjo ir vaikam buvo daug juoko. Greitai ji visai tvirtai atsistojo ant kojų ir, kai pradėjo gerai čiuožti, motina išleisdavo ją ir vieną.
Ne visada ant tvenkinio būdavo vaikų, bet Saulikas, kai tik pamatydavo Jadziūnę, tuoj atlėkdavo. Pro langą jam buvo gerai matyti, o be to ir laiką, kada ji pasirodo, buvo gerai įsidėmėjęs.  Kai tik nebūdavo labai šalta, tuojau po pietų ji visada ateidavo čiužinėti. Grįžusi valgydavo priešpiečius ir po to sėsdavo prie pianino. Galėjo skambinti, kiek tinkama, bet vieną valandą - privalėjo. Ji kartojo gamą,  įvairius sunkesnius ir lengvesnius pratimus treniruodama ir lavindama pirštus. Paprastai tokiu metu ir Sauliukas būna jau po pietų, bet, kai pamato Jadziūnę anksčiau, kol dar už stalo, meta šaukštą, puspaltį - ant kupros, kepurę - ant galvos, pačiūžas - į rankas ir tiek tu jį bepamatysi. Motina šaukia neprišaukia, kad grįžtų baigti valgyti...
Kaip smagu ant ledo, kai jie vienu du. Niekas netrukdo ir gali čiuožti kaip nori: ir greitai, ir lėčiau, pasileidi ant vienos kojos per visą tvenkinį, pasikeiti - kita. Stengiesi kuo ilgiau išsilaikyti. Gali šėlti, vaikytis vienas kitą, bandyti suktukus, katram geriau pavyks, arba katras toliau nučiuoš pritūpęs... Jie laksto, dūksta, o jei ir pargriūna, tai maža bėda. Jei tik nesmarkiai susitrenki, tai tik dar įdomiau.
- Ar labai užsigavai? Ar neskauda? - klausinėja Sauliukas keldamas mergaitę iš sniego pusnies, kai ši įsismarkavusi neišsilaikė ir įlėkė į supustytą sniego kupstą tvenkinio pakraštyje. - Duokš nuvalysiu, - pirštine braukdamas nuo jos drabužių sniegą, siūlėsi jis.
- Nė kiek,- linksma ir dėkinga Jadziūnė, - kad ne tu, nežinau, kaip būčiau išsikapsčiusi.
Abu snieguoti, sušilę, uždusę, pavargę, bet čiuožia toliau, tarsi nieko nebūtų nutikę. Kaip norisi ilgai taip siaust, bet štai iš Zablockio kiemo jau moja Jadziūnės motina, primindama, kad jau laikas namo.
Smagu, bet ne taip dažnai tenka susitikti, kaip norėtųsi Sauliui. Šiokiadieniais, kai po pamokų grįžta iš mokyklos, jau pavakariai. Tokiu metu Jadziūnė niekada nebepasirodo. Lieka tik sekmadieniai ir žiemos atostogos. Tada Sauliukas nepraleidžia nė vienos progos...
skorena