Smego prasmego geltona saulė
Debesų dūmuos,
Žiema išbarstė sauja po saujos
Šaltą švelnumą.

Pustė užpustė vasario pūgos
Mišką ir upę,
Baltosios snaigės viesulu sukos
Ant medžių tūpė.

Šalo sušalo šermukšnės uogos
Akmenim virto,
O liaunos rankos per žiemą nuogos
Nuo šalčio tirta.

Bėgsiu apglėbsiu savo šermukšnę
Širdim paguosiu –
Tikrą švelnumą, it kaitrią ugnį,
Jai atiduosiu.