***Sapnas***

Mano kojos tabalavo nuleistos nuo dviaukštės lovos krašto ilgo kambario gale. Čia pasieniais stovėjo dar penkios tokios lovos – ant jų pilna besišnekančių, besijuokiančių žmonių, nuo kurių jaučiausi toli kaip nuo Mėnulio.

Kažkas kas keletą minučių vis prisiliesdavo popieriaus lapų kraštu prie mano basų pėdų, o aš vis atitraukdavau jas, nusipurtydama nuo malonaus sukutenimo. Gal po penkių tokių prisilietimų pasilenkiau per lovos kraštą – mano palaidi susivėlę plaukai nusviro žemyn ir atrodė daug ilgesni nei iš tiesų buvo.

Mano mielas žmogus švelniu šviesių akių žvilgsniu žiūrėjo į mane, o aš – į jį. Rankose laikė šūsnį popieriaus lapų – ruošėsi egzaminui.
– Užlipk pas mane, – tyliai sušnibždėjau, gėrėdamasi jo nuostabiu šviesiu veidu apačioje.
– Ne... – atsakė jis ir sukaustė žvilgsnį į savo lapus.
– Tada aš nulipsiu, – pasakiau ryžtingai, bet taip pat tyliai.
Jis neprieštaravo, aš nulipau kopėtėlėmis tiesiai į jo lovą – nė nepadėjusi pėdų ant neabejotinai šaltų grindų. Susirangiau šalia, jo patalynėje. Iškart pajutau šilumą, kai atsidūriau taip arti mano mielo žmogaus.

Mes kurį laiką tylėdami žiūrėjome vienas kitam į akis. Jis švelniai perbraukė delnu mano pirštus ir vėl susidomėjo lapais. Aš pirštų galiukais švelniai pakutenau jo baltą nugarą – jis buvo be marškinėlių, tik su pilkom pižaminėm kelnėm. Tada jis vėl atsisuko į mane ir jo veidą nušvietė ta fantastiškai skaidri šypsena. To aš ir siekiau – vėl išvysti šitą tobulą grožį. Nieko gražiau šioje Žemėje nebuvau mačiusi.

Švelniai jam nusišypsojau, tik lūpų kampučiais, ir vėl pakutenau. Balta jo oda buvo tokia švelni, o mano pirštais perbėgo kūno šiluma. Grožėjausi skaidria jo šypsena ir jaučiausi laiminga – sušildyta mano mielo žmogaus. Tiek nedaug tereikėjo pasijusti arti, Mėnulį palikus kabėti toli juodame danguje.