Tačiau netrukus Astas įkliuvo už kontrabandinės degtinės prekybą. Tai buvo tikrai rimta. Kelias dienas jam, su keletu bendrų, net teko praleisti uždarytiems policijos komisariato areštinėje. Grėsė kalėjimas. Padėjo likimas ir viena Asto pažystama mergina, kurios tėvas dirbo kriminalistu ir kaip tik užsiėmė šia byla. Už pakankamai apvalią pinigų sumelę, dėl įkalčių stokos, byla buvo nutraukta anksčiau laiko. Tačiau dabar reikėjo grąžinti netikėtai atsiradusias skolas, o užsiimti kažkuo rimtu tapo dar pavojingiau. Astas puikiai suprato, kad įkliuvęs dar kartą, nuo kalėjimo vargu ar beišsisuks.
Bet tai buvo dar ne visos ant Asto pečių užgriuvusios bėdos. Pastūmėta paskutiniųjų įvykių, verčiama tėvų, Daiva galutinai apsisprendė ir suprato, kad su Astu jai nebepakeliui. Pagaliau mergina ryžosi nutraukti ilgus jų santykius. Astas žinojo ir puikiai suprato, kad būtent Daivos tėvai šįsyk nepraleido puikios progos ir privertė dukterį išsižadėti negeidžiamo kavalieriaus, kuris vieną dieną galėjo tapti tokiu pat negeidžiamu žentu.
– Klausyk, dukrele, nejaugi nematai koks tas tavo Astas? – šimtus kartų per dieną dukrai kartojo motina, supratusi, kad dabar kaip tik puikus momentas atsikratyti negeidžiamu jaunikiu. – Jį pasodins... O toliau? Sėdėsi ir lauksi kol jį paleis iš kalėjimo?
– Tu privalai jį palikti, – įtikinėjo jau tada ligotas tėvas. – Pati puikiai matai ir supranti – jo kalėjimas laukia. Ne šį, tai kitą kartą... Liksi viena, o jei dar su vaiku... Ką tada darysi?
Dienomis ir naktimis Daiva verkė. Dabar ji suvokė, kad visus tuos metus jie tik žaidė meilę. Pasirodo, ji buvo netikra, dirbtinė. Ateities nėra, o gal niekada jos ir nebuvo. Pirmoji meilė sudužo kaip krištolinė vaza, o šukės lėkė į visas puses ir skaudžiai raižė širdį. Ir dar – tėvų įrodinėjimai: koks jis blogas – jos vienintelis, jos mylimasis, tas kurį ji mylėjo ir, aišku, vis dar tebemyli, bet iš meilės beliko tik skaudūs prisiminimai ir karčios ašaros. Kelias dienas iš eilės Daiva atsisakinėjo susitikti su kasdien pas ją ateinančiu Astu. Pagaliau sunkiai susitvardžiusi, ji vis tik ryžosi ir atėjus Astui, išėjo į kiemą; į kambarį jo neįsileido – bijojo išskysti ir vėl pradėti viską iš naujo.
– Atleisk, Astai, – kimiu, virpančiu balseliu prašneko mergina. Astas pastebėjo paraudusias, užverktas jos akis ir jautė ilgai artėjusį, o dabar visai prisiartinusį jų jausmų finalą. – Daugiau nebeateidinėk... – Su didžiuliu vargu išspaudė Daiva. – Tarp mūsų viskas baigta. Mes perdaug skirtingi, kad galėtume tęsti... Astai, aš pavargau nuo mūsų santykių. Išsiskirkim ir likim draugais, prašau tavęs. Tegul atmintyje visam gyvenimui išlieka tos nuostabios mūsų meilės akimirkos. Ačiū tau, Astai, tu man parodei tikrosios meilės pasaulį, bet... – Mergina nutilo, nubraukė nesulaikytą ašarą ir sunkiai suradusi tinkamus žodžius, pridūrė: – Bet mes atsidūrėme santykių aklavietėje iš kurios šakojasi tik du keliai – tavasis ir manasis. Mums nebepakeliui, todėl būtina eiti į skirtingas puses. Atleisk...
Purškė bjaurus, rudeniškas lietus. Vandens lašeliai varvėjo Asto plaukais, veidu, drabužiais. Tačiau į lietų jis nekreipė dėmesio, nes suprato – lyja ne vien čia, pažystamam kieme, bet ir jo sieloje, kurią draskė ir įžeidinėjo negailestingi, jausmus žudantys mylimos merginos žodžiai. Nepraradęs savojo išdidumo, pagaliau Astas pasakė:
– Tu pati renkiesi, Daiva. Neabejoju, į tai ką pasakei, didžiausią nuopelną įnešė tavo tėvai. Tai jų žodžiai ištarti tavosiomis lūpomis. Nesiginčysiu – aš irgi kaltas. Kažkiek... Mums visiems lemta klysti. Tačiau aš toks esu. Esu ir būsiu. Kol aš toks – aš gyvenu. Kol kas nenoriu mirti... Gerai tai ar ne, bet man nelemta visą gyvenimą minti šūdus. Aš skirtas kitokiam gyvenimui. Paklausi kokiam? Geresniam ar ne? Nežinau... Kol kas nežinau... Tu nenori šiuo gyvenimu žengti šalia manęs? Tiek to. Gaila, bet... Suprantu. Savąjį kelią kiekvienas žmogus renkasi pats. Tu, Daiva, irgi. Ką gi, sėkmės. Patikėk, tikrai norėčiau, kad dėl savo pasirinkimo tau netektų gailėtis...
Daiva raudojo balsu. Ji net nebesistengė sulaikyti išsiveržusių ir kaip lietaus lašai skruostais riedančių ašarų. Prieš tai norėjusi pasirodyti tvirta, staiga mergina vėl išskydo, tapo silpna ir lengvai pažeidžiama. Tačiau Astas nematė buvusios mylimosios ašarų, nekreipė į jas dėmesio ir kalbėjo toliau, tarytum stengdamasis ją visai sunaikinti, sutrypti ir nugalėtą, parklupdytą ant kelių, galbūt norėjo vėl susigrąžinti sau.
– Tu buvai pirmąja mano meile, Daiva, o pirmoji meilė stipriausia ir nepamirštama.
Nesugniuždytas, bet daug netekęs, nuliūdęs, bet neparodęs silpnybės, Astas ryžtingai apsisuko ir neprataręs nė žodžio, nuėjo į lietaus miglą. Jis žengė nematydamas balų po kojomis, nekreipdamas dėmesio į veidą čaižančius lietaus lašus, į varvantį nuo drabužių vandenį. Sustojęs norėjo užsirūkyti, bet cigaretės buvo šlapios, permirkę ir ištižę. Astas sviedė pakelį į tyvuliuojančią vidurį gatvės gilią balą ir nuėjo toliau. Atsisveikinimas buvo trumpas, be pykčio žodžių ir abipusių įžeidinėjimų – lengvas ir kartu nepakeliamas. Draugystė paskendo lietuje, o meilės naktys išplaukė asfaltu čiurlenančiais upeliais. Viskas baigėsi. Dabar? O gal kur kas anksčiau? Sugebėjusi įvykdyti sunkią misiją, Daiva liko stovėti viena, net nejusdama kūną varstančio žvarbaus vėjo, kuris lenkė medžių šakas ir be perstojo kuždėjo:
– Viskas baigta, viskas baigta, viskas baigta... – Jis tyčiojosi, šaipėsi ir kvatojosi, bet tik nesigailėjo. Viskas baigta! Ir tai sakė nebe vien vėjas.
Ji sekė lietuje išnykstančią meilę – pirmąją meilę. Daiva norėjo pasivyti Astą, apglėbti, išbučiuoti, sugrąžinti, bet... pati nustebo – negalėjo. Kaip įaugusios į žemę, neklausė kojos. Mergina atsišliejo į šaltą, šlapią plytų sieną ir lėtai nučiuožusi žemyn, susmuko ant šlapios žolės.
– Viskas bus gerai, dukrele. – Tėvo balsas Daivą pasiekė kaip iš tolumos atsiritęs į daugybę atgarsių suskilęs aidas. – Viskas gerai... Eime, sušalsi. – Mergina pajuto, kaip šilta antklodė apgobia jos šlapius, virpančius pečius. – Viskas gerai... – Matydamas dukters kančias, bet negalėdamas rasti kitų žodžių, tebekartojo tėvas. – Eime, dukrele... Viskas...
Tai buvo paskutinis jų susitikimas, paskutiniai keisto, tokio pat keisto, kokia keista buvo visa jų draugystė, atsisveikinimo žodžiai. Greitai Astas išvažiavo į sostinę ieškoti naujų galimybių, naujo gyvenimo, naujų draugų. Ar jis rado tai ko ieškojo? Daiva nesužinojo. Ji girdėjo tik tai, apie ką kalbėjo žmonės. Astas nusikaltėlis... Astas banditas... Astas žudikas... Astas pavojingas visuomenei... Ji nenorėjo tuo tikėti, bet faktai kalbėjo už save ir jaukė dar rusenančias simpatijas. Žmonių kalbos virstančios apkalbomis ir net anekdotais, pranešimai per radiją ir televiziją, laikraščių straipsniai ir nuotraukos...
– Jis nevertas net gyventi, – tiesiog į akis su didžiule pagieža jai rėždavo kaimynės, – o tu, kaip paskutinė mergšė, atkišus pasturgalį, tampeisi su tuo Erodu. Džiaukis, kad nors viskas gerai baigėsi. Jis juk beprotis... Galėjo visą jūsų šeimą išžudyti. Kas tokiam reiškia...
Ne, Daiva neišsižadėjo Asto. Net priversta patikėti tuo ką aplinkiniai balsai primygtinai kala jai į galvą, ji išliko Asto drauge ir kažkur širdies gilumoje išsaugojo užslėptą jo atminimą. O meilę?..
Dabar gi, Astas vėl buvo šalia!
Gerą kelio gabalą jie ėjo tylėdami ir mąstė apie bendrą, bet tuo pat metu skirtingą nutrūkusios pirmosios meilės istoriją, kol pagaliau nebeištvėrusi tylėjimo, Daiva paklausė:
– Tu prisimindavai mane?
– Taip, aišku, – staiga grįžęs iš savo minčių, net nesusimąstęs, patikino Astas. – Daiva, aš labai daug galvojau apie tave. Matyt tu visam laikui įstrigai mano atminty.
– Kodėl tada neparašei, nė karto neužėjai?.. Net iki tų įvykių, po kurių dingai. Nė karto... Neprisiminei manęs... – Pasinaudojusi galimybe, bent po daugelio metų, Daiva bandė papriekaištauti, įgelti. Tik ar to bereikėjo?
– Tu išvarei mane. Išvarei ne vien iš savo namų, bet ir iš savo gyvenimo. Nenorėjau grįžti prie senų prisiminimų. Nenorėjau atgaivinti vilčių nei tavyje, nei savyje, nes supratau, patikėjau, kad jos žuvo, tapo bergždžiomis ir geriausia jas užgniaužti savyje.
– Tebekaltini mane? – Daiva sustojo ir pažvelgė Astui į akis. Tik dabar Astas pastebėjo visai nebe tą, visuomet paklusnų ir atsidavusį naivios mergaitės žvilgsnį. Į jį žvelgė tos pačios žavios akys, bet visai kitaip – suaugusiai, klausiamai, prieštaraujančiai ir jau tikrai nebepaklusniai, veikiau karingai, nepaprastai reikliai.
– Ne. – Išsigąsdintas savojo atradimo, Astas stipriai papurtė galvą. – Ne. – Ar jis melavo? Ne, turbūt, ne. – Tik man gaila, kad tavo gyvenimas ne rožėmis klotas. – Tai buvo panašu į keistą išsisukinėjimą ar jausmų užslėpimą, nors Astas to nedarė. Jis tik neslėpdamas išsakė tai, ką kuždėjo širdis. – Tu buvai verta kur kas daugiau...
– O tavo? – Daiva gynė save ir iš visų jėgų stengėsi nepasiduoti emocijoms. – Tu vaikštai po rožynus ir nesusibadai kojų? Astai, nejaugi vis dar manai, kad būtum mane padaręs laimingesne?
Astas tylėjo. Jis pasijuto įstumtas į aklavietę ir nebežinojo ką atsakyti. Kas galėjo pasikeisti jei jie būtų neišsiskyrę? Ar tai apskritai buvo įmanoma? Tiek daug Asto gyvenime visko įvyko, taip viskas pasikeitė, kad jis net pamiršo kažkada gyvenęs kitaip. Gatvės chuligano princesė, tapusi banditų karaliene, mafijos vadeivos žmona... Nebent šį titulą jis galėjo garantuoti Daivai, jei viskas būtų vykę kitaip ir jei ji būtų likusi su juo. Tačiau vargu ar šis titulas būtų jai pritikęs. Daiva buvo ne tokia. Visiškai ne tokia. O ir Astas kitaip gyventi negalėjo. Negalėjo, nes nemokėjo ir nenorėjo. Jis niekada neprieštaravo sau ir darė tai, ką teigė jo širdis ir protas, net nesusimąstydamas apie jų teisumą, o tuo labiau, neatsižvelgdamas į kitų žmonių norus, į visuomenės diktuojamas normas ar kažkieno išsakomas pastabas.
– Tai perdaug sudėtinga, – pagaliau prašneko Astas, vėl apkabindamas merginos pečius ir taip stengdamasis pasislėpti nuo varstančio jos žvilgsnio. – Perdaug... Mes skirtingi ir nesu-prantam viens kito. Nesupratom ir niekada nesuprasim. Atleisk, bet net dabar negalėčiau tavęs pasiimti su savimi.
– Astai, bet kodėl tu esi įsitikinęs, kad su tavimi eičiau? – Įgavusi jėgų, Daiva keršijo, trypė Asto egoizmą, naikino jo savimylą. – Viskas baigėsi, praėjo... Kažkada buvo gera. Bet tuomet mes dar buvome vaikais ir į viską žiūrėjome kitaip. Tiesa, neslėpsiu, dar būdamas vaiku, tu jau sugebėjai man parodyti suaugusiųjų pasaulį ir aš pajutau, jau tada supratau, koks jis pradvisęs ir supuvęs, persisunkęs melu ir žudančiu egoizmu. Ir vis vien, kaip bebūtų keista, už visa kas buvo gero, aš dėkinga vien tau. Deja, taip jau yra, kad dviems žmonėms ne visuomet būna pakeliui. Kas žino, gal taip tik geriau?..
– Gal... – Kaip aidas, kvailai pakartojo Astas. – Gal...
Ir baras, kuriame neseniai Astas lankėsi su Angele, ir vienintelis mieste restoranas, buvo seniai uždaryti. Mažas provincijos miestelis tebemiegojo ir dar nebudo, nors jau aušo kasdienybę žadanti nauja diena.
– Eime prie ežero, – pasiūlė Astas. – Greit tekės saulė... Pasigrožėsim...
– Bet... – Kažkodėl Daivai norėjosi prieštarauti. – Tu nebijai vaikščioti naktimis? Tiek daug baisių dalykų dedasi aplinkui... Apie tai tik ir rašo, tik ir rodo televizorių... – Jos žodžiuose buvo tik dalelytė tiesos, bet tai nebuvo ta priežastis, dėl kurios ji abejoja.
– Bijau? – Astas šyptelėjo išgirdęs tokį keistą, neįprastą žodį seniai tapusį svetimybe. – Bijau... Ne, aš jau seniai nieko nebebijau. Be to, jau rytas, visai šviesu... – Dabar jis drąsino merginą ir tuo pat metu mikliai žaisdamas jos jausmais, paklausė: – O gal jau nori namo?
Minutėlę Daiva abejojo. Ką atsakyti? Pagaliau, ko ji pati nori? Staiga Daiva krūptelėjo pajutusi, kad jai vėl gera šalia Asto. Seni prisiminimai audringai grįžo ir surišę rankas, bandė suvystyti netik protą, bet ir išgijusią širdį.
– Astai, aš nebežinau ko noriu... Tu grįžai iš praeities, sudrumstei kasdienę ramybę ir aš paklydau, pasimečiau, nebesuprantu ką darau. Man gaila Vacio... Žinau, kad dabar jis kraustosi iš proto. Tačiau tuo pat metu man norisi pabūti su tavimi, Astai, nes aš... – Daiva krūptelėjo ir nustėrusi nutilo. Ji suprato, kad vos nepasakė: „myliu“. Tai panėšėjo į baisų ir tuo pat metu gerą sapną, su baisiais, bet nuostabiais epizodais. – Aš nežinau, Astai... Aš noriu ir bijau vėl prisiminti praeitį, tau išsipasakoti... Pagaliau, noriu sužinoti viską apie tave. Dieve, nejaugi visi tie jausmai tebegyvi? – Pastarasis klausimas panėšėjo į dejonę, į pagalbos šauksmą.