Gilios žemos žirgai paklydo
Ir plakas šalti karčiai vakare.
Kas slepia žiemai tiek pavydo
Po balzgana dangaus taure?

Ir negerai, kai nebe tie palieka
Žiema ir žmonės skubini.
Dalija dienos mums po riekę
Vilties. Su ja į rytdieną eini.

Ir nejučia atleidi žiemai,
Kuri palaidojo svajonę dargana,
Kitoms dienoms palikus teisę

Išspręst šią amžiną dilemą
Ir būt pasikartojime viena,
Kuri dar kartą šauks atleisti.

1988 04 28