Gal kasryt matydami veidrodyje atvaizdą,
Pernelyg nuo jo apakot...
Kai žmogus lieja savo skausmą, apmaudą,
Kas neliečia jūsų tai tik pasakos?
Ir terūpi palinkėt žmogau tu „Š“,
Sėkmės gyvenime,
Kuris toliau murkdys tave bidė,
Be graužimo sąžinės.
Visai kaip tu – ar tu,
Tik atviresniu tekstu,
Nors viduje toks pragaras tiesų
Tave kaip musę trėkštu.
Į priekinį automobilio stiklą
Ir nepaklaustų:
– Žmogau kaip tu, ar nestipriai?
O aplinkiniai tave mausto,
Tarsi vaiką kiemo smėlynėj,
Pasakom maitina.
Pasieksi visko, žmogumi užgimęs,
Tik pamačius realybę šiurpas ima.
Tada mąstai gal ne tenai papuoliau,
Gal vis tik ne čia išpardavimas...
Nes aplink neva intelektiniai turtuoliai,
Bet kažkodėl nėra laimingų.