Mes rašom juodu ant balto,
braižom kreida ant asfalto,
piešiam ant stiklo žodžius
tiems, kur po mūsų ateis,
kurie mus supras ar nuteis
galbūt...
galim
viską nutrint ir iš naujo
žodžius, po vieną ar saujom,
sodint į širdis, barstyt.
Mes mylim tyrai ir godžiai,
geriam, kai liejasi žodžiai,
girdim, kai garsą sulaužo tyla,
teisiam, jei priesaikas daužo
tuos, kurie krauna ant laužo
gyvus...
norim
supinti jausmus iš vėjo
visiems, kurie jau išėjo
užuovėją savo atrast.
Trokštam tapt visagaliai,
bokštus pastatėme valiai,
staiga –pasijutom maži
prieš tuos, kuriais tikėjom,
kuriems aukojom idėjas
šventas...
svajojam
paleisti mintis į dangų,
lyg aitvarą vaiko rankoj
ir skrist...
Pakilkim,juk galim –
tikėkim, jei spengs tyla –
rėkim, jei šauks beprotybė –
nutilkim,jei kalbins širdis –
prabilkim.