Neverk, kad saulė nusileido,
Naktis atėjo – tu neverk.
Nušluostyk ašaras nuo veido
Ir praeičiai duris užverk.

Tu taip toli, bet aštrų skausmą
Lyg peilio pjūvį aš jaučiu.
Ar tu manai, kad šitą bausmę
Likimas atnešė kraičiu?

Tegul šešėliai išsilydo
Tenai – toli – už dabarties,
Lai žmonės sprogsta iš pavydo
Pamatę, kad gerai jauties.

Tu pailsėk – žinau – pavargus
Nuo to, kas liko už ribos.
Mėnulis stebi prisimerkęs –
Jo šaltas žvilgsnis nepaguos.

Bet argi reikia? Laikas ritas
Tartum nuo kalno kamuolys...
Naktis pasibaigė. Štai, rytas –
Plačiai atverki jam duris.