Seny, laby seny būva tokia galinga valstybe. Didžiula, na Baltijas jūras ligi Juodosias. Paskum ana sustrauke iki maža žemės lapinėlia pre Boltijos. Žmones čia gyvino bais darbštūs ir dainingi. Onys dirbo ir dainavo – net lauky na dainų skumbėja. Bet vienu grožiu dienu „patekėja“ laby roudona saula iš Rytų. A na Vakarų šolį atskyre  kelias ailas spygliuotų dratų. Bet žmones vis dirbo ir dirbo. Tik dainos pamažu vis tilo, kol visišky nutilo...
    Bemaž pačiam vidury to maža žemes lapinėlia gyveno Matiejus ir jo pati Untasėla. Mylėja Matiejus sova  Untasėlu ir čiut ne kasmet  kišo kortį už bolkio  ir kabino in jos lopšį. A Matiejukų, kaip soka, būva aplink pečių ailės trys. Ale visi būva bernioky: Braniokas su Kazioku, Untokas su Ladzioku, Lurynas su Martynu, Janiukas su Petriuku ir t.t. Čielas tuzinas sūnų! Matiejus ju bijoja, kad vyriškų vardų pristigs. Būdava pasižiūri onys par televizarių filmu ape tikru, tyru meilu ir padora tos meilas pratęsimu, vis vildamiesi, kad Dievulis susmylės ir atsiūs jiem dukrelu. Tadu, nors televizarius rode tik vienu kanalu, ale kakie grožūs būdava filmy ape tyru meilu. A vaikam filmuky kakie grožūs buva, kaip zuikis vis apgaudava vilku. “Nu pagadi“ tadu tie filmuky vadinos. Ti ne dabar – kanalų daug, ale kur beužeisi – tik atoviras seksas ir pinigy, seksas ir narkotiky, a filmukuose vaikams – snukiadaužis. Nu, da Matiejus pažiūrėdava ir takiuos filmus, kur, teip vadinam kapitalistiniam pasauly, žmones vis ieška ir ieška dorba ir vis jo neranda. Par mum tadu nedirbo tik tinginy, ale ir tuos valdžia prievartu įdarbindava, kad nedykaduoniautų. Augo miestai, kilo gamyklos.
   Ilgy lauki, galų gale Untasėla su Matiejum suslauke dukrelas. Pakrikštino jū Amiliute ir, kaip par mum soka, užurišė Matiejus mazgelį. Raikėja visus vaikus pastatyt in kojų. Rozais būdava sunku ir pavalgydint takiū šeimynu. Sopunčiu širdim rozais Untasėla padalindava vaikom tik pa apšutintu su lūpenom bulbelu – ir visa vakariene. Nu, valdžios ti Untasėla būva pagerbta – jai suteiktas Motinos-didvyres vardas, tesulaukus 55 m., išlaista pencijan. Ana būva nupaveiksluota, a jos abrazdėlis indėtas rajoninej gazietoj. Va, tadu Matiejus turėja kuo pasdidžiuot preš susiedus, katrie vis pasjuokdava unkščiū iš jo, kad onas nemoka „bergždži“ pasmylėt su Untasėlu.
     Paaugi Matiejuky išlake  makintis miestasna – gi mokslas būva nemokamas. Pa biski gyvenimas gerėja. Ale žmones gyvenimu būva nepatenkinti. Negalėja onys šnekėt, kū mįslina. Būva tik viena taisybe, nuloista iš viršaus, trūka laisves. Kaip soka, opačias nebenarėja teip gyvint, a viršus nebegalėja teip valdyt. Vienu šoltu žiemos dienu, tuoj pa Trijų Karolių, pradėja žlegsėt tanky, barškėt bardankes. Žmones budėja ir, sustoji ape degunčius laužus, tyli giedoja „Marija, Marija“, vildamiesi jos pomačias ir stebukla. Ir stebuklas pasdore! Pa biški „užgesa“ roudona Rytų saula, a iš už nugriuvusios gelažines uždangas kilo skaisti Vakarų saula. Inkvėptas laisves gurkšnis dove  viltį, kad  visi grait gyvins teip, kaip gyvina vakieči ar amerikony. Matiejuky ju beveik visi būva pabaigi mokslus ir patopi diplomuotais daktarais, inžinieriais, makytojais. A vienas, ti kaip toj pasakoj, kur dvylika brolių juodvarniais lokste, padungėm skraide – mat lakūnu išsimakina. Dažny in Matiejaus ir Untasėlas atšlaima susrikiuodava mašinėlas, katrom namo parlėkdava Matiejuky. Aidava tadu Matiejus na mašinas in mašinu ir net galva jom apsisukdava: ti „Pežo“, ti „Reno“, ti „Golfas“, ti „Tojota“...Visi vaikai būva linksmi. Tik ape stolu visi sunki besutilpdava, mat pa biski vis pradėja atsrost vis dugių marčių ir anūkų. A in stola būva nebe šutintas bulbas, a ukštaitiškas skilundis ir keptas kilbasas. Galėja Matiejus su Untasėlu tadu ir  pasilsėt,  juk tiek vaikų, a runkų – dviguby dugiū. Ti malkavežis ar mėšlavežis, bulviasodis ar bulviokasis – visi darby nudirbami vienu mirktelėjimu. Bet...kožnu rozu atvažiovusių vaikų veidy dores vis markatnesni. Ti vienas, ti kitas vaikas pasbedavodava tėvam, kad liki be dorba. Tadu Matiejus ir atomine tuos filmus, kur da anais laikais žiūrėja, tik tadu nepamislino, kad jo užaugusiem Matiejukam  irgi teks bedarbia dalia. Nigdi onas nemislino, kad teip bus. Matiejuky, suproti, kad tevynei onys neberaikalingi, išvažiova svetur sova ščėstes ješkoti. Vienas, aukštaja moksla diplomu padžiovįs, skina apelsinus Ispanijoj, kitas – Airijoj kažna kū ti dirba, trečias – net užatlantej dasdūre. Šaferiauja tiny, inžinieria diplomu turėdamas. A jų šeimos mylimiausia, jauniausia atžalėla Amiliute, nors ir makinta, ale kuopia viešbučia nužnikus Anglijoj. Rety namo beužsuka ir čia liki vaiky – mat bais brungi kelione iš didmiesčia pasdore. O ki atvažiuoja, ti Untasėlai teip dūšiu suspaudžia, ki anūky pasoka, kad jų pietums tevy neišgali duot kelių litų – mat beveik visi pinigy  nuveina mokesčiam. Vienu rozu pasisadino ana anūkėlį in kelių ir pasiūla jam pasekt posaku. A anūkėlis ir soka:
– Ai, geriū, babut, pašnekam ape gyvenimu, mat moma mon soke, kad pati       įdamiausia posaka – ti iš gyvenima.
– Nu gery.
– A tau, babut, pinigų netrūksta?
– Tigi trūksta, anūkėl, laby trūksta. Valdžia pencijas nukarpe. Nebėr už kū pasisumdyt susiedu, kad stogu uždingtų. A ju unduo bėga...
– A ti kol dedukui susiedy už dyką nepamočyja?
– Tigi, kad onys potys ju bedarbi – jų vaiky irgi volgyt nori?
– A ti kol onys bedarbi?
– Tigi, kad aplink visos mažos įmonėlas bankrutava, nebelika dorba.
– A ti kol  onas bankrutava?
– Tigi, kad jų padarytų gaminių niekas nebeperka?
– A ti kol nebeperka?
– Tigi, kad žmones nebeturi pinigų. Katrie da ir dirba, ti ir ti pa kelis mėnesius algų negauna.
– A ti kol jiem nemoka algų?
– Tigi, kad valstybe nebeturi pinigų.
– A ti kol ana jų nebeturi?
–Tigi, kad užušvietus Vakarų saulai, laby valdžios žmones pasdore pakvopni pinigam. Onys ne tik sau, ale sova vaikom ir anūkam pristote namų palei ežerus. Ir visišky nesrūpina paprastais žmanėm.
– A ti onys, dabar pristigi pinigų, ir tova, babut, penciju pasieme?
– Nu ti gol.
– Nerudok, babut, ki aš užaugsiu, ti pasiimsiu ut tų nomu, kur pre ežera stota. Mūsų net maudytis nepraloidžia – užsitvėre tvarom. Ti tiny yr ir tova dalis?
– Nu ne, teip daryt nemožna. Tigi vistiek, nomas skaitas ne mūsų.
– A ti, babut, kodel teip yr? Kas yra valdžios, ti mum nemožna, a kas yra tova – ti valdži možna?
   Ilgy tylėja Untasėla, apskabinus anūkėlį, teip ir nežinodama, kū jom atsakyti.
   Maž Jūs kas žinat?