Kai pasibaigia žodžiai

Per literatūros pamoką pakviečiau Nojų į vakarėlį. Jis, rodos, nesitvėrė džiaugsmu. Aš žiūrėjau į Nojaus baltus dantis ir pusilgius geltonus plaukus, kai mokytoja sudrausmino:
- Saule, nesiblaškyk ir skaityk.
Saule Saule Saule… Man įgriso, kai suaugusieji mane drausmina. Atrodo, nieko kito gyvenime nėra svarbiau, kaip vieno ar kito rašytojo biografija! Vienas gyveno, gyveno, parašė knygą, numirė. Kitas išleido pasakų rinkinį, kažkada taip pat mirs. Gal kai ką ir gali sudominti tokie paistalai, bet ne mane, tuo labiau, kad ramybės neduoda tėvai, ką tik atsiradęs pusbrolis, kuris net į parduotuvę nežino kaip nueiti, o ką kalbėti apie ant nosies kabantį vakarėlį, kuris net neprasidėjęs patirs fiasko. Aš, be abejonės, pakliūsiu į sąrašo „Blogiausia vakarėlių organizuotoja“ viršūnę, žinoma, jei toks išvis egzistuoja. Šiaip ar taip aš mieliau paskaitinėčiau „Puikybę ir prietarus“ per tokias nuobodžias pamokas kaip literatūra.
Kadangi Ilzė iš likusių pamokų „pasiplovė“, nusprendžiau užsukti pas ją į namus. Tiesiu taikymu nubinzenau į dvidešimt trečio namo pirmą laiptinę, užkopiau gerai pažįstamais laiptais į aštuntą aukštą (mat liftas kurį laiką sugedęs, tiesa, kaip tik po to, kai buvau jame užstrigus – tai dar vienas kvailiausių man nutikusių dalykų, - PASIŽYMĖTI.) ir paskambinau į duris. Laukiau pusę amžinybės, įkyriai spaudinėdama skambučio mygtuką, kurio garsas buvo maždaug toks: „Dilin dilin, dooon, dooon“. Jau maniau eisianti, bet išgirdau, kad kažkas atšliureno anapus durų. Ilzė atidarė duris ir nepasisveikusi suniurzgėjo:
- Tu tokia užsispyrusi, ko reikia?
Vos atidariusi duris, nusuko veidą, lyg manydama, kad nepastebėsiu užverktų susiaurėjusių akučių. Ilzė buvo apsivilkusi tais pačiais drabužiais, kuriais buvo mokykloje – turkio spalvos švarkeliu ir džinsais. Tylomis nuėjome į kambarį, aš įsitaisiau ant minkšto pufo, o draugė stovėjo nusisukusi į langą.
- Gavau iš matematikos dešimt, - daugiau nieko nesugalvojau.
Ilzė tylėjo.
- Klausyk, Ilze, žinau, kad mokytoja su tavimi negražiai pasielgė, bet tu neimk taip visko į širdį... Net klasiokai nekalbėjo apie tą įvykį, visi viską pamiršo.
- Ar ne?! Ką tu būtum dariusi jei viešai skaitytų TAVO DIENORAŠTĮ? O Vaiva lyg tyčia perskaitė tą vietą, kur rašoma apie ją! Kaip gyva nesirodysiu muzikos pamokose! – pratrūko.
Po galais, iš kur Ilzė sužinojo, kad aš rašau dienoraštį?
- Nekalbėk taip. Kai mane kas įskaudina, tėtis sako: „Jei tavo kelyje pasitaikė šūdas, tai ir praeik pro jį kaip pro šūdą aukštai iškelta galva“, - o taip, žinau, kad aš netikusi guodėja.
- Ką? – Ilzė atsisuko atvipusiu žandikauliu ir toliau kalbėjo pabrėždama žodžius. - Tu irgi gera. Galėjai mane apginti, bet tu sėdėjai tyli, kai visi iš manęs šaipėsi!
Dabar jau man atvipo žandikaulis. O ką aš galėjau padaryti? Prieš mokytoją nepašokinėsi, nes mokinys prieš mokytoją tėra skruzdėliukas, kurio interesai niekam nerūpi. Skruzdėliukas, kurį gali visi trypti...
- Jeigu tikiesi, kad aš kaip visada nusileisiu tau, ar atsiprašysiu, tu klysti. Ilze, šįkart tu neteisi, - pasakiau.
- Puiku. Tuomet uždaryk iš paskos duris, - šaltai tarė Ilzė.
Išsliūkinau į lauką. Kelias valandas prasivalkiojau. Miesto centre atsidarė nauja parduotuvė, kurios pavadinimas, parašytas dailiu raudonu kursyvu, skelbė: „Souvenirs and other widgets“. Ten nusipirkau balionų ir sidabrinės spalvos žvaigždučių – dekoracijos vakarėliui. Vaikštinėjau miesto aikšte, nužiūrinėjau žmones. Dauguma jų kalbėjosi telefonu, skubėjo. Suaugėliai turi daug tiek daug reikalų. Turbūt tik po kelių metų pastebės, kad po akimis juodi ratilai, o dantys pageltę nuo kavos ir cigarečių. Tada aš sau pasižadėjau, kad niekada nebūsiu tokia kaip jie. Suaugusieji, kurie nepastebi nei gatvės muzikantų, nei juodų gražių varnų.... Tfu! Atsiimu žodžius apie gražias varnas, -  viena tų bjaurybių mane apdergė! Susinervinau ir pagriebusi akmenį sviedžiau į dangų:
- Kvaili paukščiai!
Girdėjau kaip netoliese stoviniavę paaugliai sukikeno. Nusprendžiau, kad laikas važiuoti namo. Autobuse sėdėjau priešais senutę su dviem pilnais krepšiais. Juose įžiūrėjau saldainių maišelį, pigius makaronus ir kitus greitai negendančius produktus. Žvalgiausi pro langą, siurbčiojau šaltą kavą, kurią nusipirkau kioskelyje už paskutinį eurą. Neilgai trukus senutė išlipo, o į jos vietą atsisėdo dvi merginos kokių šešiolikos metų. Jų išvaizda buvo patraukliai nepatraukli, nes buvo labai išsičiustijusios. Viena mergina blondinė dirbtinėmis garbanomis, kita - juodais pernelyg lygiais plaukais. „Atitiko kirvis kotą“ , pamaniau ir negalėjau nešyptelti. Per autobuso lango stiklą stebėjau jų mimikas, kai jos nužiūrinėjo mane, mano kerzinius batus. Merginos juokėsi. Tada aš nesidrovėjau pažiūrėti blondinei į akis.
- Ko žiūrai? – miestietišku tonu paklausė ji.
- Aš nežiūrau, o žiūriu, - atsakiau.
- Eina sau, kokia baisyy, dar apgamuota kažkokia, - nusijuokė tamsiaplaukė.
Aš tylėjau ir stengiausi nekreipti dėmesio, bet blondinė toliau kabinėjosi:
- Pasigaučiau tokią mieste, tai maža nepasirodytų!
- Nekalbėk nesąmonių, - sužaibavau akimis.
- Nori muštis, ką? Du prieš vieną? – sukikeno abi.
- Aš nebijau, bet štai jau ir mano stotelė.
Aš atsistojau, išpyliau savo kavą ant merginų išpuoselėtų šukuosenų. Jos pradėjo garsiai keiktis, o aš stryktelėjau pro beužsidarančias duris. Tai nebuvo mano stotelė: „Izaoko Niutono vidurinė mokykla“. Bet aš spontaniškai nusprendžiau, kad būtent ji yra mano šiandienos tikslas. Mano mokykla, kurioje manęs tikriausiai laukė muzikos mokytoja. Ir man nerūpėjo, ką pamanys Ilzė. Nepraėjus nė dešimt minučių, aš traukiau dainą su choru.