Ir niekas nieko niekad nesakys...
Balandžio lietūs lis ir lis...
Kažkur gėlė pražys ir ir išsiskleis,
Mažoj širdies kertelėj pasibaigs
Drama regzta, be dekoracijų tuščia,
Žolė sužėlusi ir nupjauta...
Saulėlydžio nuspalvinta minčių gija...
Juk niekad niekam negana ir negana.
Kaip lytys,  tirpstančios raukšlių veide,
Gegutė vis užklups su kišene tuščia.
O saulė kils ir kils su kiekviena diena...
Ar draugas neapvils, ar neapgaus: gana!
Malda, beviltiškai sustingusi delne,
Neišgirsta, nepriglausta, bet pamiršta rauda,
Gana,  gana...kaip niekad suvokta tiesa,
Tamsoj išnykstanti dienų tąsa...
Drugiai į laužą lekiantys vis kris,
Nepasimokę patirties karčios- užmigs...
O lapai skleisis ir nuvys...
Ir niekas nieko niekad nesakys...
Balandžio lietūs lis ir lis...