Discussio

                7. Šklėrių pusėn                      
                    
                     Šilai išgirdo - ir labai toli –
                     Miškinio dainą,
                     Bet  - o! Kodėl Miškinio?
                     Nėra to laiko, kai atėjo ji,
                     Nes gimė šitame krašte
                     Ir tik dangus bežino -
                     Kieno lopšy?
                     Gal prie Ūlos prigludus
                     Ar prie Merkio,
                     Gal kur ties Nemuno upe,
                     Gal matant, kaip antelės plauko,
                     Nutūpę Grūdo ežere.                      
                     Sukluso kraštas ir kalbėt nemoka -


Kabeliuose
- Perkūnas! Ausys atsikimšo
Ar dar koks kipšas trepsi ten.
Bet paklausykit, žmonės.
Nors netikiu ir pats -
Dainuoja Šklėrių pusėn.
- Kas ten dainuoti gali? Kas?-
Nebent numirėliai?
- O! kad  numirėliai...
Neabejočiau, jei mokėtų prisikelt.

Margionyse
- Ar gali būt taip – juk nesapnuoju,
O  lyg sapne.
Tfu, prakeiktieji! Kai sena
Ir kryžiai  pradeda giedoti.
- Sena  ar ne sena,
Bet tai tiesa, Marcele.
Matyt, su muzika išnyksta Šklėriai.
Eh, Vardan Dievo Tėvo ir Sūnaus,
Eh, ir Šventosios Dvasios  
Eh, amen .

Darželiuose
-  O kas gi čia? Grūda išdžiūvo?
Bet... ogi, senės ir diedai,
Išdžiūti upei bus nelengva,
Bet regisi, kad nuplaukia atgal.
- Ką? Ką?  Vinculi, ką sakai?
Kažkas ausyse gieda -
Negirdžiu tavęs, broleli.
- Klausykite, o senės ir diedai,
Jei gieda –
Tai bažnyčios ir gaidžiai,
O Šklėriai uždainavo...

                    Ir panašiai visur- po visą kraštą
                    Suklusę žmonės, mini Šklėrius
                    Ir netiki iš ten išsklidusia daina,
                    Ir kaip tikėsi, jei burna
                    Seniai praradusi jos skonį.                    
                    Išdžiuvo balos
                    Varlės kurkti liovės –
                     Ir niekas atsimint nenori,
                     Kur dingo ji,
                     Žmogaus dvasingoji šventovė –
                     ( O gal - tvirtovė? )
                     Daina.
                    Rožančiais kraštas guodžiasi
                    Ir prašosi dangun,
                    Nežino dar
                    Kad Dievas iš tenai
                    Atėjo būt žmogum.
                    Jau Šklėrių žvyrduobėje
                    Susitelkus publika žila,  
                     Ne apie mirtį -
                    Apie meilę kalba.
                    Seniai prisimena, kad buvę vyrais,
                    O senės - nėščiomis.
                     Oi, kiek kalbų!  
                     Kiek nuomonių!
                     Kiek noro sužinot kas ką kam sakė,
                     Bet šiandien čia
                     Visiems labiausiai rūpi
                    Miškinis Feliksas ir Malvina.


MALVINA
Nesitikėjau.
Pamaniau, kad pajuokausiu,
Nes kartais moku.
Mes taip įpratę tarp savęs.
Pasijuokiam ar paverkiam...
Net ašaras nušluostom žodžiais.
Nuo tos dienos, kai čia atėję
Niekur nebuvome išėję -
Čia mūs amerikos, dangūs, atminimai
Ir laiškų daug
Su žiniomis, kad nesugrįš
Tik du keliai iš čia - į ten, Kažkur
Ir pas tave, kai dar buvai dangun.
Liūdėti reikia tau
O ne dainuot, Žmogau, Miškini...

MIŠKINIS
Bet klausi, ar dainuoti moku.
Dabar jau pasakyk pati.
Net dovanoti šonkaulį žadi,
Kad kaip kadaise moterį
Dabar sukurčiau vyrą –

MALVINA:
Atleisk, nepyk.
Aš gi sakau,  kad juokavau.
Čia mes visi velnių  priėdę -
Lept žodį,
O paskui raudonis muša.
Ir ką daryt?
Na, būk žmogum, tikru Žmogum, Miškini
Ir nemanyk, kad jeigu akys šitaip rodo
Tai jau ir žmonės esam -
Sunyko Šklėriuose Adomas,
Sunyko jo Ieva.
Negaila  šonkaulio, kad  vyrai vėl kaip vyrai
O moterys galėtų pagimdyt.
  
MIŠKINIS
Žinau,
Esi našlė ir vieniša.
Kadaise pilnas kiemas vyrų

MALVINA
Kai jų nėra –  atsiminimų daug.
Jei leisi, nagi bandysiu padainuot ir aš.

              B. d.
Pelėda