Basi ieškojimai
Sauja tiršto rūko
žiupsnelis nedrąsios rytinės saulės spindulių,
truputėlis vėjo linguojamo pušyno skambesio
ir
galiausiai — giedro dangaus paklodė,
kad neišsibėgiotų paslaptis.
Taip mėgaujuosi kasdien, kurdama po naują receptą tolesnės, laiko upelio nešamos, dienos pradžiai, viduriui ir pabaigai. Niekada neslėpiau, kad pabaigos receptai man labiausiai patinka - kupini tylos, tamsos, blykčiojimų, šnabždesių ir kutenančių miego dulkių. Vidurys dažniausiai būna triukšmingas, saulėtas arba lietingas, margas ir irzlus. Na, o pradžia, kaip visuomet, pasislėpusi miegučiuose, rieškučiomis trinanti dar sapnuojančių mažylių akis.
Vakarais mėgstu užsilipti ant aukščiausio Vilniaus daugiaaukščio ir stebėti viską iš viršaus. Jau esu suskaičiavusi, kiek raudonų, geltonų, žalių, pilkų ir juodų stogų yra mano apžvelgiamame plote. Bandau suskaičiuoti, kiek žmonių už taškuotų, languotų, tamsių ir šviesių užuolaidėlių vakarais valgo, kiek miega, kiek žiūri kabelinę televiziją, kiek mylisi. Vienas, du, trys, keturi... Jų daugybė, tačiau savęs negalėčiau priskirti nei vienai iš šių grupių. Sėdžiu ant atbrailos, mosuodama basomis ir nuo asfalto pajuodusiomis kojomis, ir nematau nė vieno panašaus į save. Galvoju, kaip būtų gera išvysti ant namo stogo tokį patį basą beprotį kaip ir aš. Gal jis kada nors pasirodys, bent jau mano svajų labirintuose.
Ir patinka man čia būti, kur ore plevėsuojantis lengvumas kutena padus, o žemiška buitis atrodo tolima ir nereikalinga. Kur vėjas tylomis šnibžda, kad širdis - sielų buveinė, kurioje telpa visi tie, kurie netilpo gyvenime.