Aš esu, ir jaučiu, kad gyva,
kai mintim tavo kūną liečiu,
kai nuo jausmo apsvaigsta galva –
aš savęs dėl tavęs nekenčiu.

Kai neliko jokių paslapčių –
po dienos vėl užslinko naktis,
iki skausmo tapai nuo pradžių
man ir vėl užburta paslaptis.

Uždariau į tave aš kelius,
užsidengusi šydu minčių,
jau išleidau lyg paukščius viltis
ir tapau narvu sau tuo pačiu...