Tos pačios akys verkia, tos pačios akys juokias.
Iš skausmo širdis plyšta,bet lūpose daina.
O žemė visgi sukas, mėnuo ir saulė tuokias,
ir dienos bėga greitai. Jų daug – jų ne viena.


Viena diena džiaugsmingai verpetais nutekėjo.
O kitą skausmas gaubia juoduoju apsiaustu.
Nesigailiu pasaulio, kur praeityn nuėjo,
rytojų pasitiksiu tarp tūkstančio žiedų.

Numesiu juodą skraistę, į praeitį grąžinsiu.
Lengvu šydu apgaubtas rytojaus ilgesys.
Baltų naktų svajonėm, širdelę nuraminsiu,
o pilkos niūrios dienos tikrai jau nebegrįš.

Tos pačios akys verkia, tos pačios akys juokias,
bet lūpose vis šviečia laiminga šypsena.
Visa širdim gyvenimą mylėt esu išmokus,
ir traukiu smagią dainą, nors širdyje gėla.


1985.