Už lango kreivas vieškelis – dulkėtas.
Ak, kaip ilgai ilgai juo keliavai!
Jazminai kvepia, palinguoja mėtos,
Dangum kvėpuoja sodžiaus šuliniai.                      

Ir tiek to vargo… Dulkių debesėlis
Nusėda greit pailsęs ant žolės.
Balandžių pulkas tarsi baltos vėlės
Glėbiais skraidina mirtos šakeles.                    

Išvarsto dangų tarsi kiaurą rėtį                  
Bičiuliai du – ir saulė, ir lietus.
Ir gera pavymui audros stebėti
Kaip beria žemėn dūžtančius lašus.

Ir vėl išbėga vieškelis atgijęs,
Nuvinguriuoja medžių apsupty.
Linguoja vėjy išdidžiai lelijos.                  
Dangus ir kelias – vasaros glėby.