Tas siautulingas metas lapais nuplazdens,
Dar meilė taip plazdena – vien prisiminimais.
Ir lauksiu – nesulauksiu švytinčio rudens,
Kaip gervių nesulaukia išarti arimai.

Tik vėjo gūsis nešinas šalta žinia –
Jau kandus gruodas skverbiasi į žemę,
Jau praeities lapus surinko vežime
Bebalsiai spaliai – liekanas guvių birželių.

Nebetikiu aš rudenių žalia spalva –
Tai dygios eglės aštriais pirštais širdį glosto.
Likimas sėdi – nuleista žila galva –
Ant lapų kauburio – ant paskutinio sosto.