O Rojaus soduos žydi gėlės... (29)
Svečiui vaišių Daiva negailėjo; nešė viską ką turėjo. Stalą puošė turbūt per įžūliai ant jo pastatyta rožių puokštė. Kambarys kvepėjo rūkyta mėsa, o stalo vidury puikavosi plačiakaklis, figūrinis, iki pusės nugertas naminės degtinės butelis.
Vacys sėdėjo viename stalo gale, Astas kitame – priešais Vacį. Per vidurį, tarp dviejų vyrų kuriuos galbūt kažkada mylėjo, o gal net dabar tebemyli, sėdėjo Daiva. Turbūt nuo jaudulio, o gal nuo išgertos samanės, kaip dvi saulutės, spindėjo paraudę jos skruostai. Dabar Daiva tapo daug gražesne – vėl atjaunėjusia ir pralinksmėjusia. Apsirengusi pačia naujausia ir gražiausia melsva suknelę, ji švytėjo moterišku grožiu – atgimusi ir iš kaimo moters vėl virtusi gražuole, vos ne tokia pat, kokią anksčiau pažinojo ir mylėjo Astas. Tiesa, jos grožiui šiek tiek trukdė vyras. Nors jis persirengė švariais drabužiais, tačiau nesiskutęs, susivėlęs, styran-čiais, nuo prakaito sulipusiais plaukais ir grubiu balsu, kuris darėsi vis grubesnis ir grubesnis priklausomai nuo tuštėjančio samanės butelio, visai nesiderino prie nežemiško žmonos žavesio. Prie stalo sėdėjo Gražuolė ir Pabaisa, ir dar – Astas, kuris tarytum iš dangaus nusileidęs angelas, stebėjo šią nesiderinančią porelę ir sprendė jų likimą, mąstė kuo jiems padėti, stengėsi rasti būdus kaip juos pakeisti ir nebevaldomai skendo prisiminimuose. Jis visai neslėpė savojo susižavėjimo Daiva. Degino ją karštais, tarytum iš praeities sklindančiais žvilgsniais ir visai nekreipė dėmesio ir netgi ignoravo Vacį, kuris kartkartėmis tik šnairavo į Astą, bet kol kas tylėjo sukandęs dantis ir nesiryžo ką nors sakyti ar atvirai pulti. Tuo tarpu Astas, pasinėręs į savuosius prisiminimus, jau tiesiog nemandagiai, neslėpdamas, įsisiurbęs žvilgsniu glostė iš po trumpų suknelės rankovių styrančias saulėje įdegusias, nuogas Daivos rankas, slinko tokia pažystama, kadaise buvusia jo glamonių objektu, putlia krūtine suveržta gražaus, net šiek tiek erotiško apdaro, glamonėjo jos veidelį – pasikeitusį, bet išsaugojusį savo žavesį, ir tiesiog per atstumą bučiavo lūpas – tas pačias, kurias kadaise aistringai bučiuodavo kada tik šito užsigeisdavo. Tada jos buvo skirtos tik jam, taip pat, kaip ir Daivos kūnas, siela, ir ji visa. Visa – beatodairiškai ir besąlygiškai, o gal netgi kvailai ir vaikiškai, nevertai ir neįvertintai. Daiva matė šiuos žvilgsnius, juto magiškus jų prisilietimus, tačiau kokie jie bebūtų malonūs, kaip įmanydama stengėsi nekaitinti aplinkos nei savo atsakomaisiais veiksmais, nei kalbomis, nei prisiminimais. Ir be to aplinka buvo įkaitusi iki raudonumo, ir bet kuriuo momentu galėjo įsiplieksti nebeužgesinama ugnis.
Tarp vyrų pokalbis nesirišo. Bereikšmius žodžius vis dažniau ir dažniau lydėjo Vacio priekaištingi žvilgsniai, kuriuos jis laidė tai į labai pasikeitusią ir nebeatpažįstamai išgražėjusią žmoną, tai į nekviestą ir visai negeidžiamą svečią kuris elgiasi taip, tarytum būtų šių namų šeimininku. Tiesa, Astas į juos nekreipė jokio dėmesio. Jis ignoravo ne vien žvilgsnius, bet aplamai, Vacį kaip žmogų, kurio, tarytum, čia nebuvo visiškai, o už stalo sėdėjo kažkokia dėmesio nereikalaujanti, bevertė būtybė ar bejausmė lėlė.
– Tu atvažiavai ilgam? – Ilgiau nebeištvėręs pažeminimo, žvelgdamas iš padilbų, pagaliau apie save priminė Vacys.
– Ne, nesijaudink, – Astas metė atsainų atsakymą, kuris suskambo taip, tarytum jis būtų ranka numojęs, atsieit – sėdėk ir tylėk, nelysk, negi nematai, kad trukdai grožėtis tavąja žmona. Tačiau prisiminęs, kad vis tik reiktų atsakyti, Astas lakoniškai šyptelėjo ir pridūrė, tik dar labiau įžeidęs pikto namų šeimininko jausmus: – Jei tavo gyvenimas tvirtas, tuo labiau nesijaudink. Aš nesudrumsiu jo ir, tuo labiau, nesugriausiu, jei tik tu pats šito nenorėsi.
Vacio veidas ištyso, dar labiau paniuro ir, jei tai buvo įmanoma, patamsėjo. Neprataręs nė žodžio, jis išlenkė dar pora stikliukų ir staiga atsistojęs, su trenksmu atstūmęs kėdę ant kurios sėdėjo, mostelėjo Astui ranka.
– Eime, parūkysim, – nebedviprasmiškai, o jau atvirai grasindamas, pasakė jis.
Astas atsistojo. Iš jo veido nedingo rami šypsenėlė, kuri tik dar labiau siutino Vacį. Supratusi, kad neišvengiamai artėja vakaro kulminacija, Daiva irgi pašoko iš vietos. Ji norėjo kažką sakyti, bet Vacio riksmas užčiaupė jai burną.
– Sėsk! – riktelėjo jis. – Mes vieni pasikalbėsim. Nelysk, o tai!..
Tačiau tolimesnius Vacio žodžius nutraukė visiškai ramus, tačiau rūstus ir it ledas šaltas Asto balsas:
– Kas: „O tai...“? Kodėl jai įsakinėji? – Jis irgi atsistojo. – Kodėl grasini? Nebijok, Daiva, mes tik paplepėsim vyriškai, akis į akį, ir sugrįšim. Mes neilgai... – Galbūt tai atrodė neapsakomai keistai, tačiau dabar, vis tik išprovokavęs šią sceną, Astas gynė savo buvusią merginą nuo įsiutinto, teisėto jos vyro.
Kiemas skendo šiltoje vasaros nakties tamsoje ir tik virš laukujų durų deganti elektros lemputė truputėlį apšvietė dalelytę kiemo. Keletą kartų tingiai amtelėjo šuo, bet tuoj, visai nenujausdamas to priešiškumo kuris tvyro tarp jo šeimininko ir svečio, netgi jis nutilo. Buvo tylu, tylu. Tik retkarčiais iš toli atsklindantis mašinos ūžesys, kažkur sulojusio šuns amsėjimas, žolėje čirškiantys žiogai, neleido visiškai apkursti tyloje ir paskęsti bekūnėje tamsoje.
– Klausyk, eitum tu velniop, – vos žengęs pro duris, pratarė Vacys, savo pasiūlymu sudraskęs ne vien mirtiną tylą, bet ir užtrukusią ramybę. – Kažkada, labai seniai, tu tai jau pada-rei ir praradai Daivą. Nedrumsk mūsų gyvenimo... – Vacys užsirūkė. Tabako kvapas nustelbė naktinės drėgmės kvapus ir nudažė tamsą pilkų dūmų atspalviais. Jo manymu, šis pokalbis buvo nepaprastai svarbus ir neišvengiamas, galbūt, net perilgai uždelstas ir tapęs pavojingu.
Astas atsišliejo į mūrinę namo sieną, irgi užsirūkęs užsitraukė cigaretės dūmo, išleido jį į tamsą ir dabar su pasigardžiavimu traukė į plaučius kaimo kvapais prisisodrinusį, gaivų nakties orą. Vacio žodžiai jam ne tik nepadarė jokio įspūdžio, bet netgi pasirodė esą beprasmiai.
– Nuostabi naktis. – Ramiai prašneko Astas. Tai jam buvo kur kas svarbiau ir įdomiau. – Pažiūrėk kiek žvaigždžių danguje. – Astas mostelėjo ranka į juodą dangaus platybę. Kaip krintanti žvaigždė, tamsą perskrodė tarp pirštų laikomos degančios cigaretės liepsnelė. – Jaučiu tylą, nakties alsavimą... Žinai, čia jis kažkoks kitoks... – Galėjai pamanyti, kad savo ramybe jis tyčiojosi iš Vacio ir vėl provokuoja jo veiksmus. Tačiau Astas tik reiškė žodžiais savo mintis, kurios visai nesiderino su aplinkybėmis. – Ne, Vacy, tu šito nepajusi. – Pagaliau Astas perėjo prie įmantriai provokuojančių frazių ir pabandė užgauti net be to įsiutusį savo tariamą priešininką. – Tai ne visiems lemta. Gyvenimas to turi išmokyti. Žinai, aš daug metų nejutau šių aromatų: tėviškės, nakties vėsos, kaimo, mėšlo, galvijų kvapų. – Jo žodžiuose neatpinamai raizgėsi tiesa, ironija, priekaištai ir provokacijos. – Tuo tarpu tu, Vacy, visus tuos metus varteisi čia kaip inkstas taukuose, dirbai žemę ir mynei mėšlą... Bet tai dar ne viskas. – Staiga Astas nusprendė pulti. Dar minutėlę atgal jis nemanė to daryti, bet nesusilaikęs, neatsisakęs malonumo, pakeitė pasirinktą taktiką ir panoro, tiesiog užsigeidė keršyti, nors suprato tam ne-turįs nei preteksto, nei teisės. – Nepamiršk, Vacį, dar, tu dulkinai mano pirmąją meilę, tą, kurią subrandinau sau, vienintelę mylėjau ir iki šiol tebemyliu. Bet, tiek to, net tai tau atleidžiu. Vacy, tu vis dar nori apie kažką pasikalbėti? Žinai, nepyk, bet nemanau, kad mes viens kito verti pašnekovai, bet tiek jau to – rėžk, jei vis dar turi ką pasakyti.
Vacys nesusilaikė, nesugebėjo neišgirsti užgaulių profesionalaus intriganto žodžių, jo ironijos, pagaliau neišlaikė tos ramybės, kuri atrodė nenugalima ir neįveikiama. Labiausiai jį užgavo paskutinioji sumaniai suregzta ir pasakyta Asto frazė apie Daivą. Kodėl jis turėtų su kažkuo dalintis savo žmona? Tai juk jo žmona, jo manymu – jo nuosavybė. Galiausiai Vacį baisiausiai žeidė pačios Daivos elgesys. Ji aiškiai perdaug dėmesio skyrė šitam, nežinia iš kur atsibasčiusiam pašlemėkui, dosniai dalijo jam savo žvilgsnius, niekuo nepagrįstas šypsenėles, kvailai skambančius žodžius.
„Perkūnas jį trenktų! Ir jis dar man grasins, man – teisėtam šių namų šeimininkui!..“
Kraujas virė Vacio gyslose ir plūdo į veidą, darydamas jį panašiu į matadorą pulti pasiruošusį bulių.
Tuo tarpu Astas ramiai tebestovėjo atsirėmęs į sieną. Baigęs rūkyti, jis numetė nuorūką, užmynė ją koja ir lyg norėdamas sužinoti ar jau baigtas pokalbis, klausiamai pažvelgė į Vacį. Tačiau pokalbis dar tik prasidėjo. Vacys stvėrė Astą už marškinių. Pasigirdo plyštančios medžiagos garsas. Tačiau net dabar nesujudėjo nė vienas Asto veido raumenėlis. Jis išliko ramus, kaip mūrinė siena, nuo kurios jį ką tik atplėšė tvirtos Vacio rankos.
Mušeika Vacys niekada nebuvo. Tik keletą kartų jam teko pasinaudoti savo raumeningomis, tvirtomis, tačiau darbui skirtomis rankomis. Jis augo kaime ir paauglystės metais, kar-tu su bendraamžiais, tekdavo susikauti su kitų kaimų jaunimu kovojant dėl savojo kaimo garbės. Tačiau tai, toli gražu, nebuvo mėgstamu Vacio užsiėmimu. Kartą, po gegužinės, muštynėse gavęs smegenų sutrenkimą ir kelis mėnesius prasivoliojęs ligoninėje, jis prisiekė sau nebesivelti į jokius pavojingus reikalus. Tačiau dabar buvo visai kitoks atvejis, jo manymu, reikalaujantis ginti savo ir namų garbę, todėl pasirengęs kovai dėl teisių į savo žmoną, į kurias šiuo momentu buvo kėsinamasi, atsivėdėjęs smogė didžiuliu kumščiu Astui į veidą. Deja, Vacio nusivylimui, smūgis tikslo nepasiekė. Iki tol visai atsipalaidavęs ir iš pirmo žvilgsnio net nesiruošiąs gintis, Astas mikliai slystelėjo į šoną, visai išvengdamas nelabai vikraus kumščio. Jam prireikė tik akimirkos, kad sugriebtų už rankos kuri, sugniaužta į kumštį, ką tik praskriejo prieš nosį ir paguldytų Vacį ant žemės. Su trenksmu kiemu nusirito prie sienos stovėję kibirai ir puodai. Astas užsimojo ir buvo besmogiąs savo aukai, bet staiga jo ranka sustingo ore ir taikiai nusileido žemyn.
– Neturiu šito daryti, – veikiau sau nei kam kitam, sušnabždėjo jis. – Neturiu... Jis tik nesuprato manęs...
Tolimesnes Asto mintis ir veiksmus nutraukė Daiva, kuri stebėjo šį vyrišką pokalbį pro pravirą prieangio langą. Išbėgusi į kiemą, gelbėdama savo vyrą, ji sušuko:
– Astai, neliesk jo! Tu neturi teisės!.. Girdi, neturi?! Tu į nieką neturi teisės!..
Daivos žodžiai ardė tamsą ir nakties tylą. Tai buvo įsakymas, kuriam net seną meilę prisiminęs Astas negalėjo nepaklusti.
– Aš neliečiu jo, – burbtelėjo Astas. Paleidęs Vacį, jis atsitiesė ir atsistojo. Prie Asto kojų gulėjo jo auka, bet pergalės džiaugsmo šįsyk jis nejautė.
Vacys tebesivoliojo ant žemės. Daiva pripuolė prie jo ir parklupusi, raudodama, ėmė glostyti jo galvą.
– Vacy, Vaciuk, atleisk... – nerišlus jos šnabždesys panėšėjo į maldą. – Tau skauda? Atleisk... – Vargu ar suprasdama už ką, atsiprašinėjo ji.
Ant žemės gulėjo ne suaugęs vyras, o motiniškos užuojautos reikalaujantis vaikas, kuris suklupo, o gal draugai parstūmė, ir netekęs jėgų jis verkė.
– Aš jam nieko nepadariau, – su pasibjaurėjimu nusispjovęs ir žvilgterėjęs į šią kvailą sceną, burbtelėjo Astas. – Nusiramink. – Minutėlę patylėjęs, jis tęsė: – O tu, Vacy-Vaciuk, klausyk įdėmiai. Būk ramus dėl savo žmonos, gyvenk ir būk laimingas... – Astas laimino savo konkurentą. – Gyvenk, jei ji sutinka su tavim gyventi. Tačiau prisimink – niekada neliesk Daivos net piršteliu. Prisimink, kitaip užmušiu.
Pagaliau išdrįsęs, Vacys atsisėdo. Jis pajuto, kad šiam žmogui priešintis nesugebės – neužteks jėgų, todėl nepakeldamas galvos, klausėsi jam skiriamų grasinimų.
– Prižadu, prisiekiu – tęsė Astas, – jei sužinosiu, kad skriaudi žmoną – užmušiu. – Pastarieji žodžiai suskambo taip įtikinamai ir šaltai, kad nepaliko vietos abejonėms.
Jis švelniai paėmė Daivą už parankių ir pakėlęs nuo žemės, apglėbė ją stengdamasis paguosti, nuraminti ir lyg nieko nebūtų atsitikę, pratarė:
– Eime, pasivaikščiosim, paplepėsim...
Jis ištiesė Vaciui ranką, norėjo padėti jam atsikelti, bet šis nusuko galvą į šonan, sunkiai krenkšdamas pasikėlė nuo žemės ir truputėlį šlūbčiodamas, neatsigręždamas ir nebesidomėdamas paleistuve žmona, dingo prieangio tarpdury.
– Aš niekur negaliu eiti, Astai, negaliu... – Daiva šniurkščiojo nosim ir nuo skruostų tebebraukė ašaras. Jos balsas virpėjo, jai trūko oro. – Jis nesupras... Niekada nesupras ir neatleis... Nesmerk manęs, Astai, tik suprask – aš noriu gyventi – ramiai... Man tai būtina...
Astas matė, jog Daiva apgailestauja, svarsto, abejoja, bando išsiveržti iš savęs, peržengti aukštą slenkstį ir vėl abejoja, vėl bijo, nesiryžta, prašo pagalbos. Įpratusi visur ir visuomet išlikti paklusnia avele, ji nesugebėjo sukilti ir imti maištauti; Daivai reikėjo rankos, tvirtos rankos, į kurią atsirėmusi peržengtų įprastą savąjį „Aš“.
Kambaryje, prie nešvariais indais bei vaišių liekanomis užversto stalo, sėdėjo vienišas, visų pamirštas ir paliktas šių namų šeimininkas. Vacys prisipylė pilną stiklinę samanės, susivertė ją vienu ypu į burną ir suraukęs antakius, bjaurėdamasis tuo ką prarijo, užkando apdžiuvusia duonos pluta.
– Tu neturi ant Daivos pykti, – įėjęs pasiimti ant pakabos likusios kabėti striukės, ramiai pasakė Astas. – Tiesiog neturi už ką. Ji gera žmona – neabejoju tuo. Aš tau irgi nieko blogo nepadariau, kaip, beje, ir tu man. Tiesa, neslėpsiu, truputėlį tau pavydžiu. – Šyptelėjęs, iš lėto tardamas žodžius, jis dėliojo taškus ant visų „i“. – Taip, kadaise Daiva buvo manojo gyvenimo dalelyte, o aš – jos. Tolimo ir seniai pradingusio gyvenimo dalelyte. Bet tada, Vacy, tavęs nebuvo... Nebijok ir nesisielok, aš tik užsukau pas Daivą pasisvečiuoti. Užsukau ir vėl dingsiu. Aš nepretenduoju į ją, tik noriu, kad ji būtų laiminga. Būk ramus. Dabar eik miegoti – tau juk anksti keltis, o mes su Daiva truputėlį pasivaikščiosim, paplepėsim, prisiminsim senus laikus. Nepyk ant jos...
Astas išvydo iš pykčio krauju pasruvusias Vacio akis. Prieš jį sėdėjo žvėris – nugalėtas, pažabotas, perklupdytas ant kelių, bet tebesimuistąs, nors pajutęs savo silpnumą, bet nesiruošiąs pasiduoti iki galo.
– Eik po velnių! – pro sukąstus dantis iškošė Vacys. – Nežinau ir žinoti nenoriu iš kur atsibastei ir kokio velnio nori. Tačiau puikiai prisimenu ką esi padaręs. Neversk manęs daryti nuodėmės. Neversk apie tave pranešinėti į policiją. – Pagaliau Vacys griebėsi grasinimų. – Nešdinkis, nešdinkis gražiuoju ir nejauk mūsų gyvenimo.
Astas juto, kad Vacys nepasitiki nebe vien savo fizinėmis jėgomis. Jis nepasitikėjo savo įtaka ir netgi meile. Dabar Vacys baisiausiai bijojo netekti žmonos. Meilė seniai atslūgo, aišku, jei apskritai ji buvo, tačiau dabar Daivos jam reikėjo todėl, kad jis priprato prie jos kaip prie kasdien naudojamo daikto kuriuo galėjo manipuliuoti, įsakinėti; jis priprato, kad žmona atlieka visus namų ruošos darbus, prižiūri vaikus ir jį patį. Vargu ar Vaciui bereikėjo žmonos – tokios, kokią įsakė mylėti Dievas. Jam reikėjo tarnaitės, vergės – paklusnios ir neprieštaraujančios, kuri be visų darbų atliko dar ir meilužės pareigas – tenkino visus jo norus lovoje.
Dabar gi, kaip nukritęs iš dangaus, Vaciui atsirado konkurentas. Jis buvo įdomesnis, galingesnis ir tiesiog visapusiškai jį pranoko. Tačiau svarbiausia, tai buvo ne bet kas, o žmogus, tarp kurio, tiesa jau seniai, tačiau vyko karštos meilės romanas su jo žmoną. Todėl Vacys sutriko ir nebežinojo kaip pasielgti. Jis žinojo galįs pranešti policijai apie neprašytą svečią ir taip išspręsti šią lygtį su visais žinomaisiais, visam laikui atsikratydamas Astu. Tačiau Vacys abejojo ir visai nenorėjo to daryti. Bijojo? Galbūt. Ne dėl savęs, o veikiau dėl žmonos reakcijos į tokį nekilnų poelgį, ir kaip tikras žaidėjas, pasiliko šį ėjimą kraštutiniam atvejui – tam, jei šis įsibrovėlis nesupras jo prašymo, neišsinešdins ir toliau kėsinsis į jo žmonos bei namų garbę.
Astas nukabino nuo pakabos striukę dėl kurios grįžo ir jau išeidamas pro duris, atsigręžęs, savo priešui, priešininkui, konkurentui, o gal tik šiaip, žmogui, kuris atsitiktinai pasimaišė jo kelyje, metė:
– Eik miegoti ir nedaryk neapgalvotų žingsnių. – Sumaniai atspėjęs Vacio mintis, Astas norėjo jį nuraminti ir perspėti, o gal net prigrasinti, užbėgti jam už akių. – Nedaryk to, dėl ko paskui gali gailėtis visą gyvenimą. Žinau, kartais tenka gailėtis dėl neapgalvotų žingsnių, bet būna per vėlu – nieko nebegali pakeisti.
Jis nežymiai šyptelėjo, nusisuko ir išėjęs užtrenkė duris. Daiva tebeverkė. Jos kūkčiojimas pripildė kiemą, tamsą, plėšė širdį ir sielą, draskė jausmus ir ardė ramybę – įprastą ir nusistovėjusią. Tik dabar pajutęs koks priešiškas jo saugojamiems namams šis svetimas žmogus, piktai sulojo šuo. Astas priėjo prie Daivos. Paėmęs už rankos ir neprataręs nė žodžio, nebesipriešinančią ir paklusnią, savo seną meilę jis nusivedė į nakties tamsą, į tą pačią iš kurios, kaip iš nebūties, neseniai pasirodė pats – vien tam, kad sudrumstų šių nepriekaištingų ir taikių namų ramybę. Pasirodė, kad būtų – ir tam, kad vėl dingtų, nes praradęs kartą, Astas nesiruošė susigrąžinti prarasto ir pamiršto; jis susitaikė su tuo, kad jo vieta seniai užimta kito ir vargu ar jis beturi teisę kam nors priekaištauti. Nebent, sau...