(Dažnai liūdintiems)

Kai pasalūnas liūdesys aplanko
Ir smelkias graužatis pilka,
Tik neskubėk nuleisti rankų,
Jėgų suraski savyje.

Juk buvo, na sutik, kad buvo
Minučių lemiamų, sunkių,
Kada ėjai ledu, jis lūžo,
Bet išbridai į krantą tu.

Tik prisimink, kaip žydi medžiai
Sode pavasarį sodinti,
Kiek ąžuolų viršūnes kelia
Tavo globoti ir auginti.

Sėkmė nėra baukšti tarnaitė,
Kuri sekioja nuolatos,
Ir jai pabėgti reikia  leisti,
Vėliau palaukti kol pamos.

Po liūdesio, po abejonių,
Po nerimo sunkaus, slogaus,
Žiūrėk, užsidega svajonė –
Žvaigždutė ryto nuostabaus.

Žmogus gražus, kad gali keltis,
Vėl kurt, mylėt, rašyt eiles,
Ramybę, viltį dovanoti,
Silpnesnį glausti prie savęs.

Surask jėgų savy gyventi
Ir liūdesį į šypseną pakeisti,
Šešėliams laimės neuždengti,
Patirti ją tikrai bus leista.