Auka
Ugnis nulaižo delnus, o tyli malda suteka į dangų,
Balsai pakraigėse susisuka lizdus ir tyli.
Užmerktom akim matau aklus praeivius,
Prisiekusius niekam neištiesti rankų.
Lašais nusiiriu ten, kur tavęs nepasieksiu,
Kur nevadinsiu apanglėjusio gyvenimo namais.
Kur galėsiu apsigaubti pilku naktiniu audeklu,
O svajonės pavirs užgesusiom žarijom – pelenais.
Kiaurai esfaltą išdega mano akys
Ir lėtai svilina iš tavo delnų iškritusį lietų
Kol ausys tolstančius žingsnius išgirsta.
Suskaldau devintą gyvenimą ir
Po dalelę aukoju prisiminimams keistais vardais
O jie mane, alsuojančią, pamiršta.