Discussio

                               6. daina
              
                 Ir iškrito akmenėliai iš užančių,
                 Kas jais dar taikės mušti.
                 Sukluso žvyrduobė,
                 Paklususi vaizduotei,
                 Plačiai apglėbdama
                 Atėjusių į ją, žmonių pasaulius,
                 Net pokylių ir Vilniaus salių prabanga
                 Nebūna šitokia jautri.
                 Dainavo Feliksas Miškinis
                 Matyt, užmiršęs,
                 Kad ne Dievas jau.  
                 Po sielas vaikščiojo Jo ekscelencija -
                 Švarus kaip ašara dangus.
                 Kas žino, kiek čia ko reikėjo,
                 Kad viskas, kas šalia, aplink, toliau
                 Paklustų it  burtažody atėjusi galia –
                 Gyventi ir dainuoti,
                 Džiaugtis ir nemirti
                 Išauštame su savo
                 Žmogiška dalia.
                 Ir publika po du, po tris, ar net daugiau,
                 Nutilus dainai, kilo BŪTI.
                 Susiglaudė būreliais giminės, pažįstami, bičiuliai...
                 O! kaip smagu, kad vėl sugrįžta laikas
                 Ir poreikis būti kartu ir daug,
                 Kaip bičių avely.
                 Tai kas pasakė, kad žmogus
                 Su žmogumi kalbėt nemoka?                      
                 Ar tik ne tu, konferansjė
?
                
KONFERANSJĖ
Tik pažiūrėk, o dzūkų daina,
Į žvyrduobę atėjo visi Šklėriai.
Girdėt, mylėt ir jaust tave.
O kas nebeatėję, niekuomet jau neateis.
Likučiais praeities mes esame ir – tik.
O gražūs vien vaizduotėje, deja.
Kai skauda gerklėje,
Dar galima kentėt.
Bet kai akis, kai širdį, siela skauda...
Ar koks Miškinis gali mums padėt?
Tačiau.... Na, taip,
Kažkas šiandieną atsitiko -
Feliksas Miškinis, buvęs Dievas
Už rankos laiko moteriškę.
Sunku suprast.

DAINA.
Sunku. Bet tie, kas čia atėję,
Dar ne visi galvoja apie tai.
Ir tu, beje, konferansjė
Baik dvejones -.
Miškinis jau ne Dievas,
Jei būtų juo, žinok-
Adomui ją, Malviną, atiduotų.
O tu - „gerklė, gerklė užkimus
Ji man šventę ardo...“
Kol galvoje šviesu,
Su ja pavaikščioki ir ja tikėk,
Tuomet gal ir gerklė pragys.
Seniai žadėjai padainuot mane  
O jis, nespėjęs net ateit,
Jau aplenkė.
                    
KONFERANSJĖ
Gerklė įšalo.
Žiema ten. Ledas. Vėjai pučia.
Kam žvyrduobėje šventė,
Man nuosavoj gerklėj - bėda.
Nebuvo ir nebus, kad kiekvienam gerai.
O kaip norėjau uždainuot ir aš-
Kažin, ar besuprasi?

DAINA:
Seniai mane kas taip dainavo
Ir va, vėl nuskambu miškais.
Argi maniau, kad gali būti taip?
Vis džiaugiamės, kad kryžių daug,
Kad dar bažnyčių skambina varpai.
O dainos? Argi jos
Jau neužkimę kaip tavo gerklė?
Net vyturiai šiliniuose  negieda.
Todėl ir nežinau, konferansjė
Kodėl turėčiau verkt, liūdėti,
Kad Dievo jau nėra...

KONFERANSJĖ:
Džiaugies?
Turbūt, ir Malvina.

    B. d.
Pelėda