Ar žiema kalta,
kad šaltis stingdantis
vidun braunasi per akis
ir  grimasoj keistoj
kūno linijas kausto?

Ar žiema kalta,
kad protas beveik miręs,
nei minčių kokių,
nei noro valdyti?

Ar žiema kalta,
kad širdis nebyli,
dūžių veik nesigirdi
ir nieko ji neįsimyli?

Gal kaltas aš,
kad manyje apsigyveno  tetulė žiema,
renovacijos laiku savo kūnui neatlikau,
akių neužsandarinau,
ir kaip meška miške
užmigau visai žiemai?
Arba ilgiau.