Nuginkluotas

Apnuogintu kalaviju lig skausmo rėžės žodis,
Paskutiniu atodūsiu palikęs virpant lūpas
Ir feniksu iš pelenų patvino kvapas rožės,
Ant kurios žiedlapių rasa nerūpestingai supos.
Koks nuostabus pasaulis esantis sapnuos!
– Mįslingai balsas Baltijos bangom vis tolo.
Tamsumas sklaidydamas dangaus skliautuos,
Paveikslas įstabiausias nedrąsiai priešais stojo.
Šarvai – vijoklių pinklėm apraizgyti krito,
Palietę žemę dužo į tūkstančius žvaigždžių...
Surakinęs sąmonę šiurpuliais kūnu pasklido
Ir vėrė kiaurai žvilgsnis draskydamas į skutelius.
Pavogtu bučiniu nuodai sielos gelmėn šaknijos
Tarsi vergą vertė klupt ant kelių – nusilenkt...
Grožiu nežemiškos didybės, spindesiu dalijos
Ir nuginklavusi išnyko svajų bedugnėje tąnakt...
shwellnus