Ištiesiu delną ir matau aš linijas –
Keliai keleliai praeiti ir niekad nebraidyti...
O kas, jeigu paėmus ir ištrynus jas –
Galbūt tada aš vaikščiočiau kitaip, galbūt skraidyčiau?

Ir kur pirmiausia sumanyčiau skristi aš?
Atgal į praeitį? Ar ateitį bandyčiau?
O gal tiesiog pakilti man – lai vėjas neš
Dangaus žydrynėn. Virsčiau debesiu – tave pavyčiau.

Nes saule pateki rytais, gulies...
Aš debesies pūkais tave apglėbčiau, užliūliuočiau –
Galėtum spinduliais karštais mane paliest,
Aš gaivų lietų tau, vaivorykštę padovanočiau.

Pavargusią paslėpčiau nuo žvaigždžių akių,
Tegul pavydi spindesio ir mėnuo šaltakraujis.
Tai kas, jog būčiau debesiu juodu,  tankiu –
Juk tam, kad rasomis rytais šypsotumeis iš naujo.

................................................................................
Ištiesiu delną – linijas ištrinsiu.
Ne vaikščiot, kad galėčiau, o skraidyti.
Ir aš tikrai galiu tave pavyti...
O dangų ar pusiau pasidalinsim?