Lemties siūlas
nežinau ar reikia jam dar vienos aukos
beturčio lūpomis sukalbėta malda
mazgo ryšulėlyje pasilieka pažadėtos meilės giesmė
į žemę numestų raktų ryšulėlis nuo niekada neatrakintų rojaus sodų
klupteli dar vienai apsimestinei maldos stotelei
ar priimsi amžiais keliaujantį maldininką
visada vėluojantį
kryžiaus ženklo lytėjimas
susikabinusių pirštų rauda
pasigailėki to kuris stovi už amžiams neatrakinamų durų
pražygiuojančių lūpose šnaresys
neištarto žodžio aimana
nusinešu save į aukuro aukos puotą
lieku prie akmens su įaustu lemties siūlu