Emanuelė [7]
Dovydas visą antrąją pamoką nežiūrėjo į Emanuelę. Ji ėmė nerimauti, kad jis iš tiesų supyko – juk negirdėjo, ką ji kalbėjo su mergaitėmis, tad galėjo ką nors tiesiog ne taip suprasti. Nors iš tiesų tame lape nieko ypatingo ar slapto parašyta nebuvo, tad ko gi pykti?
Geografiją dėstė griežtas senyvo amžiaus mokytojas dideliais žilais ūsais ir ne ką mažesniais antakiais. Jis išdalijo didelius, A3 formato lapus, pilnus galybės smulkių užduotėlių. Norint jas atlikti reikėjo nuolat vartyti atlasą ir vadovėlį, ir vis tiek beveik pusės klausimų nebuvo įmanoma atsakyti. Emanuelė skolinosi Dovydo vadovėlį ir atlasą, tačiau jiedu visiškai nebendravo – nors ir akimis.
Nuskambėjus skambučiui Emanuelė jau buvo suplanavusi, ką daryti – ji išsitraukė mobilųjį telefoną iš savo seno žalio velvetinio krepšio ir įjungė. Jau kuris laikas telefono nenaudojo, tad tik iš antro karto surinko teisingą apsaugos kodą. Tada žinutės lange surinko:
Aš joms neleidau.
Ji pirštų galais atsargiai prilietė nusisukusio į langą Dovydo mentę. Jis krūptelėjo taip, tarsi ji būtų trenkusi iš visų jėgų, ir atsisuko. Ji, nežiūrėdama jam į akis, padavė telefoną. Dovydas kiek nustebo, bet greit surinko atsakymą:
Žinau.
Emanuelė sutrikusi paklausė:
Tai kodėl pyksti?
Aš nepykstu ant tavęs, – atrašė jis.
Tai ant ko tada?
Ant savęs.
Kodėl?
Sužinosi.
Šitas atsakymas Emanuelei labai nepatiko.
Kada?
Kai reikės.
Kaip pasakyti gestų kalba „tu mane nervini“? – staiga paklausė ji visai nepokštaudama. Jis perskaitęs be garso nusijuokė. Atrodė taip gražiai, kad Emanuelei trumpam išgaravo iš galvos, kuo jis ją erzina. Dovydas atsisuko į ją ir šypsodamasis greitai parodė kažkokius sudėtingus gestus.
– Ėė, lėčiau, – tyliai ištarė ji, stebėdama jo rankas. Jis suprato, ko Emanuelė prašo, ir ėmė rodyti iš lėto. Ji lėtai dėliojo pirštus, bet labai sunkiai sekėsi atkartoti. Po kelių minučių vargo Dovydas pačiupo jos ranką ir lėtai sudėliojo į reikiamą poziciją pirštus. Jo rankos buvo tokios šiltos, stiprios – ir kartu švelnios. Emanuelei patiko šis žaidimas. Greitai ji jau sugebėjo normaliai parodyti visus gestus. Ir daug daug kartų kartojo, žiūrėdama Dovydui į akis. Staiga jis šypsodamasis rankomis parodė kažką kita. Emanuelė čiupo telefoną ir surinko:
Ką sakei?
Kad jau supratau, jog tave nervinu, – atrašė jis vis dar su šypsena veide. Emanuelė šiek tiek šyptelėjusi dar kartą parodė jam savo išmoktą sakinį ir net nusipurtė vėl išgirdusi šaižųjį skambutį.
Trečioji pamoka prabėgo nepastebimai greitai, nes jaunas, matyt, dar nė trisdešimties neturintis, istorijos mokytojas labai vaizdžiai pasakojo apie Babilono civilizaciją ir Emanuelė, trumpam visiškai užmiršusi savo bėdas, klausėsi. Tik gale pamokos suprato, kad Dovydui laikas turėjo slinkti labai lėtai – juk jis negirdėjo sodraus žemo mokytojo balso, taip įtraukiančio į istoriją. Jai staiga labai pagailo Dovydo, kuris, rodos, nė kiek nenuobodžiaudamas stebėjo įdomųjį mokytoją.
Dauguma mokinių atėjus pertraukai išėjo į koridorių, tačiau Emanuelė liko klasėje kartu su Dovydu ir dar keletu bendraklasių, kvatojančių paskutiniame suole. Dovydas atsistojo ir pravėrė langą. Gaivaus oro gūsis plūstelėjo į veidą – kvepėjo ankstyvu pavasariu. Emanuelė apėjo suolą ir atsisėdo ant plačios, šaltomis plytelėmis išklotos palangės, susidėdama kojas ant radiatoriaus. Dovydas liko ant savo kėdės priešais ją.
Emanuelė pažvelgė pro langą. Arčiausiai mokyklos pastato buvo didelis stadionas, tolėliau tekėjo siaura, sraunoka upė, patvinusi nuo pavasarinio atlydžio, abipus apsupta belapių medžių. Toliau medžiai vis tankėjo ir virto mišku, kurio galo nebesimatė.
Emanuelė uodė tą gaivų orą, ir palengva pasidarė ramu ramu... Bet tik trumpam. Nes jos akys staiga užkliuvo už figūros, išnirusios tarp medžių šalia upės. Ji atpažino žmogų – tai buvo Rokas. Jis ėjo lėtai, keistai atsipalaidavęs, lyg būtų girtas. Emanuelė išsyk nusisuko nuo lango ir pažvelgė į Dovydą. Šis susimąstęs žiūrėjo į ją. Žvilgsnis buvo vėl kitoks – ne susirūpinęs, o labai rimtas, susikaupęs. Emanuelė visa širdimi panoro sužinoti, ką jis taip įtemptai mąsto, bet puikiai įsivaizdavo, ką jis atsakys: „sužinosi kai reikės“. Ir tai tikrai nervino. O kada reikės? Gal jau dabar reikia?
Visai netikėtai jai toptelėjo, kad nuo pat pusryčių nė mintelės jos galvoje nekilo apie tėvus. Tas suvokimas suglumino – ji pasijuto tarsi kalta, kad drįso šitaip apleisti tokį svarbų dalyką ir imti galvoti apie kažkokias vaikiškas smulkmenas. Tačiau tas kaltės jausmas maišėsi su kažkuo kitu, kažkokiu geru, ramiu, šildančiu jausmu, kurio ji dar nepažino.