Aš nekvėpuoju, nejudu, nemirksiu ir neskleidžiu žmogaus šilumos.
Aš nemiegu ir niekad nemiegojau.
Aš nevaikštau ir niekad nepajudėjau iš ten kur dabar esu.
Aš niekad nemačiau kito žmogaus.
Nesu ištarusi nei vieno žodžio.
Aplink mano skaistų veidą auga voratinkliai.
O supinti rankų pirštai slepia glėbius žiedų.
Kaip kam patinka.
Galbūt auksinių.
Galbūt tiesiog ramunių.
Mano ausyse perlų auskarai kurių niekad niekas nematė, o man ir nereikia komplimentų.
Niekada neatrodžiau gražiai.
Mano kojos glamžomos tvirtų grandinių nenori judėti.
Aš niekad ir nenorėjau.
Vieni mane vadina mielu vardu.
Jis geras širdžiai, kurios aš neturiu.
Kiti spjovė ant manęs, nes aš nejudu ir niekad neateisiu.
Šalia manęs išsidėstę daug tokių kaip aš.
Vienos jau ištrūko iš grandinių ir pabėgo.
Viskas ką aš kažkada turėjau savo mažam kūne yra kitų viltis, kad aš ateisiu.
Kada nors taip ir padarysiu.