Manau, žinai, kaip atsivert sunku,
Kai rūdimis apkepę durų vyriai,
Kai languose nėra ženklų menkų,
Ar čia yra, kas ilgesį patyręs.

Kada, beldimo smūgių laukdama,
Lenta paslaugiai riečia savo kuprą -
Lyg pasityčiojus ar lyg išduodama,
Kokie jausmai į smiltis bergždžiai trupa.

Žadėta „Belsk, ir tau atidarys“
„Ei, ten, viduj, - ar dar yra kas gyvas?“
Slepiuosi vėl, kaip užspeistas žvėris,
Nemeilę žmogišką už sienų pasiskyrus,

Nepripažinus, kad labai bijau –
Šventasis jausmas čia atėjo jau.