...lyg nieko nebuvo,
ir vėjas nurimo
virš paukščiais nusėto
išarto arimo,
skausmais išakėto,
randais išvagoto –
sparnuočiai išalkę
iškėlė sau puotą.

----skriskit lauk------

Prisijaukinau tik vieną,
keistą tokią, vienišę –
didelę, juodą  varną.
Vis dar lesa, lesa –
besotė!
Vožteliu jai per snapą,
ji – atgal.
– Skauda juk, kvaile! –
gyvas padaras, gaila,
bet turi savo parazitų,
kai pradeda jie lįst lauk
ir tiesiai į sielą –
nors išsiversk išvirkščia
ir išsipurtyk.
Paglostau, pagiriu –
prisimerkia,
papučia plunksnas,
mat patinka jai taip...
O kartais tupi rami,
išdidi,
išmintingai išsproginusi akis –
bele ką supranta?
Na gal?
Uch! Myliu aš ją tokią!

Man kartais sako :
– Varna tu, varna...
– Žinau.O ką?