Discussio

                  4. bedievių kraštas

MIŠKINIS
Aš jau sakiau - nėra čia Dievo,
Todėl ir nepadės.
Gal rūpi kam - O MAN?
Ir man padėti negalės.

KONFERANSJĖ
Bet tai stebuklas –
Dievas nori būti žmogumi.

MIŠKINIS
Jis jau yra.
Bent tol yra ir bus,
Kol vyksta disputas
Su jo tema – GARBĖ.
Sunki tema.
Pasauliui reikalinga ji seniai,
Bet vėlgi – Viešpatie, kur tu?
Ar nematai,
Kaip reikalinga tavo parama?
Esą, pabūtumei žmogum,
Žinotum, iš kur kojos dygsta.
Argi ne taip, konferansjė?
Argi ne taip ir tu
Su Viešpačiu savo kalnuos šnekėjai?

KONFERANSJĖ
Kas buvo - buvo. Ir dabar
Labai gailiuosi,
Atleidimo trokštu.
Skurdi, deja, mūsų scena -
Ne Dievui šaukti.
Bet šaukštai jau, sakyčiau, po pietų.

MIŠKINIS.
Mes sutarėm
Kad būsiu kaip žmogus -
Be Dievo galios, be dangaus.
Ir jeigu priekaištus man darote dėl to,
Atleiskite, gražaus šio krašto žmonės.
Tačiau atgal sugrįžti negaliu
Jau vien todėl,
Kad ir garbė neleidžia.
Paniekint duotą žodį? Ogi –ne!
O ir gebu dabar tiek pat
Kiek gebate kiekvienas jūs.
Ir taip visam krašte.

KAŽKAS I.
Visam krašte?
Maniau, kad gal bedieviai tik kol čia,
Kol žiopsome į sceną kaip romėnai
Ir mintam pramogom.

KAŽKAS II.
O kraštas?
Ką tai reiškia „visame krašte“?
Atrodo, žvyrduobės ir Šklėrių neužtenka.

MIŠKINIS.
Taip tarėmės su konferansjė.
Taip, pone,
Žvyrduobės ir Šklėrių neužtenka.

KAŽKAS III
Bedievių kraštas.
O Dieve, kodėl nenubaudei,
Kol dar buvai...

                    Nematomas lig šiol Vidinis
                    Neiškentė savo tylos.
                    Kažkas negero sieloje sukrito,
                    Atsirėmė į miško duotą lazdą  
                    Ir tiesiai, it į glėbį
                    Pas Feliksą Miškinį scenon žengia.
                    O žingsniai darės greitesni,
                    Lazda skaudžiau kaukšėjo...
                    Ir girdi publika
                    O Feliksas Miškinis – irgi,
                    Bet nuotaikos nepakeitė nė kiek.


VIDINIS:
O ne, aplodismentų Tau nebus.
Čia tiek daug kryžių.
Fotografuojasi Miškinis,
O kalba Judas -
Išduot save?
Išduoti visą kraštą?
Ir tai vadint – Garbe?
Atleisk, tačiau be kryžiaus
Jau numirti nemokėsiu,
Ir savo mirtimi keiksiu tave.

MIŠKINIS
Žmogus ir keiks? Ar girdit?
Net savo mirtimi.
Bet juk discussio, kurioj ir „taip“ ir „ne“
Nepasilieka vien tik savyje.
Sėkmės, Vidini.
O kad kryžių čia tiek daug,
Aš neblogai žinau.
Puiki tai priedanga bedieviui
Ir, beje, labai dažnam.
Tai nors prieš mirtį susikaupk.
O kad sumanęs keikti
Tai netgi nežinau -
Ar likę pas tave žmogaus?
Nebent labai nedaug...
Žmogus! Oho!
Į Dievą panašus.
Bent taip turėtų būti.
Tai gal ne Dievo reikia
Danguje ieškoti,
O žemėje Žmogaus?

                    Ir nuvilnijo salėj nerimo banga,
                    Kažkur sukaukę garvežiai netilo
                    O dalgis buvo toks aštrus,
                    Bet akmenėlis irgi ne žolė
...

                                  B. d.
Pelėda