Jis ėjo ne taip, lyg rodytų jai kelią, o tiesiog šalia – drauge su ja. Jiedu pasuko į dešinę ir po kiek laiko įėjo į lygiagretų platų koridorių, kurio Emanuelė dar nebuvo mačiusi. Čia buvo daug mokinių, kurie stoviniavo šalia klasių  ar tiesiog kalbėjosi susėdę ant palangių, lūkuriuodami pamokos.
Su Dovydu ji nuėjo iki priešpaskutinių durų su prisuktu dideliais varžtais metaliniu užrašu „10C“. Durys buvo atviros, iš klasės sklido klegesys. Emanuelė nustebo, iš kur Dovydas žino, kokioje klasėje ji mokysis, tad žvilgtelėjo į jį, sustojusį gal metras nuo jos ir žiūrintį pro duris į klasės vidų labai rimtu žvilgsniu. Ji jau buvo besižiojanti klausti, kai prisiminė, kad ne be reikalo jiedu nesikalba.
– Ei, Emanuele, ateik, jau tuoj pamoka, – sušuko iš klasės vidaus Agata ir priėjo prie durų. – O... – ištarė, pamačiusi tolėliau stovintį Dovydą, kuris liūdnai šyptelėjo puse lūpų ir nė nežvilgtelėjęs į Emanuelę įžengė į klasę. Agata paėmė ją už rankos ir tiesiog įsitraukė vidun.
Klasė buvo labai šviesi – pro didelius langus spigino ankstyvo ryto saulė. Einant grindys atrodė minkštos – lyg eitum per raudoną kilimą Operos ir baleto teatre. Tačiau tai tebuvo medieną imituojantis supleišėjęs linoleumas.
Keli mokiniai iškart įsispoksojo į Emanuelę, kai kurie abejingai kalbėjosi, tačiau karts nuo karto žvilgčiojo per petį.
– Jis ir vėl tave palydėjo? – sušnibždėjo Agata, vis dar nepaleisdama jos rankos. Jurga, Inesa ir dar viena mergina sustojusios šalia įdėmiai žvelgė į Emanuelę. Šitas dėmesio perteklius jai buvo toks nemalonus, kad norėjosi palįsti po to suplyšusio linoleumo skiautėmis ir ten tyliai tūnoti.
– Na, lyg ir, – sumurmėjo ji, ne visai galėdama tai pavadinti palydėjimu.
– Šakės, kaip keista... – nusistebėjo nepažįstama mergina.
– Nieko keisto, juk ją jau ir Rokas įsižiūrėjo, – staiga papriekaištavo Jurga tokiu piktu tonu, kad toji mergaitė, rodos, net išsigando.
– Truputį įdomiai tai parodo, – pasipiktinusi, tačiau ramiai pasakė Inesa.
Šaižiai nuaidėjo skambutis. Visi triukšmingai ėmė sėstis į vietas, Emanuelė apžvelgė klasę.
Dovydas sėdėjo pirmame suole, prie lango ir žvelgė į kiemą. Šalia buvo laisva vieta. Nieko nesakiusi ji paliko merginas toliau pašnibždomis aptarinėti Roko elgesio ir atsisėdo šalia Dovydo. Jis iškart atsisuko. Atrodė nustebęs. Ji klausiamai pažvelgė į jį – galbūt vieta užimta? Jis švelniai šyptelėjo, tada pernelyg susikaupęs išsitraukė knygas.
Emanuelė turėjo tik vieną sąsiuvinį, atsivertusi jį ant viršelio vidinės pusės užsirašė vardą. Po minutėlės Dovydo pirštai atsargiai perbraukė per popierių palei ką tik užrašytas raides. Ji vėl klausiamai pažvelgė ir suprato, kad jis tik dabar sužinojo jos vardą.
Dovydas žvilgtelėjo į duris (mokytoja dar nesirodė) ir padėjo ant jos sąsiuvinio suglamžytą lapelį. Emanuelė nekantriai išlankstė ir perskaitė: Sužinosi. Staiga ji suabejojo, ar tikrai prisimena, ką jam pati vakar parašė, nes atsakymas buvo tikrai keistas. Ką jis turi galvoje?
Į klasę įėjo mokytoja. Emanuelė greitai suglamžė popierėlį ir įsikišo kelnių kišenėn. Įdėmiau pažiūrėjo į mokytoją – simpatišką, gal keturiasdešimties, plačiai besišypsančią ryškiai padažytomis lūpomis moterį.
– Laba diena, – pasisveikino ši, atsisėsdama prie stalo ir atsiversdama dienyną. – Ko šiandien nėra? – paklausė, kažką rašydama.
– Tik Roko, – pasakė kažkas iš klasės galo.
Emanuelę lyg elektra nupurtė, o Dovydas pasimuistė suole švelniai prisiliesdamas koja prie jos. Ji trumpai žvilgtelėjo į jį, bet jis įdėmiai stebėjo mokytoją, kuri vėl prakalbo aiškiai gestikuliuodama. Paaiškinusi šios dienos užduotis, ji padavė kažkokį lapą Dovydui, tuo pačiu metu maloniai šyptelėdama Emanuelei, paskui užrašė ant lentos namų darbų užduotis.
– Šiandien pavaduoju septintokų mokytoją Baliukonienę, tad dirbsite savarankiškai, nes tų neklaužadų ilgiau nei penkioms minutėms palikti negaliu. Jei baigsite, darykite namų darbus, – nurodė ji ir išėjo iš klasės. Iškart kilo šurmulys, bet, matyt, ne toks baisus kaip neklaužadų septintokų.
Emanuelė pažvelgė į tai, ką iš mokytojos gavo Dovydas – kažkokia smulkiomis raidelėmis prirašyta anketa su tuščiais laukeliais užpildymui. Tada išplėšė iš savo sąsiuvinio popieriaus lapą ir parašė:
Iš kur žinojai, kokioje aš klasėje mokysiuos?
Rodos, Dovydas nė kiek nenustebo, kai Emanuelė stumtelėjo jam lapą.
Tiesiog žinojau, kad mūsų klasėje bus naujokė, – paaiškino jis savo dailia rašysena. Vos Emanuelė spėjo perskaityti, Dovydas prispaudė delnu popierių prie stalo ir paslinkęs prie savęs parašė:
Ar gerai jautiesi, Emanuele?
Ji nustebo dėl tokio klausimo. Jautė jo šiltą kelį šalia savojo ir tai truputį trikdė. Kiek pagalvojusi parašė:
Kažin ar kadanors išvis galėsiu gerai jaustis.
Jis tarsi ignoravo jos atsakymą.
Per pusryčius atrodei išsigandusi.
Emanuelė pažiūrėjo į jo žydras akis. Tas susirūpinęs žvilgsnis grįžo.
Dabar viskas gerai, – lėtai atrašė. Pasvarsčiusi pridėjo: Kodėl tau rūpi?
Jis vėl visiškai ignoravo jos klausimą.
Kitąkart ateik anksčiau pusryčiauti, jų dar nebus, – parašė ir ėmė rašytis užduotį iš vadovėlio į sąsiuvinį, lyg parodydamas, kad daugiau nenori susirašinėti. Emanuelė truputį pyktelėjo. Ji patraukė koją nuo jo ir ėmė rašytis į paraštę namų darbus. Vadovėlio neturėjo, tad pabandė žvilgsniu išsiprašyti knygos iš Dovydo, bet šis, lyg iš anksto perskaitęs jos mintis, jau pastūmė knygą į suolo vidurį, taip išvengdamas žvilgsnių susidūrimo. Tai Emanuelei nepatiko, tarsi ji būtų kažką padariusi, o jis pyktų. O ji juk nieko blogo nepadarė.
Emanuelė irgi ėmėsi užduočių, nors buvo sunku susikaupti. Jau seniai nebuvo sprendusi matematikos, jau seniai nebuvo sėdėjusi mokykliniame suole. Pamoka slinko be galo lėtai, turint galvoje, jog mokytojos klasėje nebuvo ir paprastai tokios pamokos skriete praskriedavo. Emanuelė greitai, per daug nesistengdama pabaigė spręsti uždavinius. Dovydas jau buvo įveikęs net namų darbus ir dabar pildė tą anketą. Įsižiūrėjusi Emanuelė suprato, kad tai prašymo priimti į kažkokį Anglijos koledžą forma, o smulkiosios raidelės – anglų kalba. Pildydamas tuščius laukelius Dovydas rašė dar gražiau nei įprastai. Ji kurį laiką tiesiog stebėjo jo pirštus, lėtai vinguriuojančius parkerį per baltą popierių, bet staiga mintis pertraukė Agata, šūktelėdama iš kito klasės galo:
– Emanuele, ateik čia truputį.
Ji atsisuko – Agata sėdėjo susispietusi su draugėmis ir mojo jai prieiti. Atsidususi Emanuelė nuėjo prie jų.
– Kas yra? – tyliai paklausė.
– Pasakok, ką susirašinėjai su Dovydu, – susidomėjusi sušnibždėjo Agata. Emanuelė jau nebe nustebo, o net susierzino – kas čia per klausimai?
– O tai svarbu? – paklausė.
– Tai aišku, mums labai įdomu! – pasipiktinusi garsiai pasakė Jurga.
– Na, nieko įdomaus, – šaltai atsiliepė Emanuelė.
– Netikiu! – šūktelėjo Jurga ir neįtikėtinai staigiai šoktelėjusi iš suolo pribėgo prie Dovydo ir nuo stalo pagriebė popieriaus lapą. Dovydas nustebęs atsisuko visu kūnu į merginas, kurios patenkintos mėgino iš Jurgos rankų išplėšti lapą.
– Ką jūs darote? – supykusi Emanuelė trumpam tiesiog sustingo – net nesuprato, kas čia vyksta.
– Ar gerai jautiesi, Emanuele? – nusijuokė Jurga, bjauria intonacija cituodama Dovydo žodžius. Netikėtai net sau pačiai Emanuelė staigiu judesiu išplėšė lapą jai iš rankų ir nieko nesakiusi išėjo iš klasės. Suplėšiusi popierių į smulkius skutelius ir išmetusi į šiukšlių dėžę, grįžo klasėn ir nė nepažiūrėjusi į pritilusias merginas atsisėdo į vietą. Negalėjo patikėti tų mergaičių įžūlumu! Bet dar labiau negalėjo patikėti savo pačios jausmais – tai, kas vyko aplinkui, netikėtai vėl tapo svarbu.
Ir Emanuelė vėl pajuto alkį. Pilve ir sieloje.