Vynuogių šalyje gyveno keistas karalius. Jis neturėjo nei aukso, nei pinigų. Viską išleisdavo paveikslams ir skulptūroms. Rūmuose lakstė ne liokajai ir tarnaitės, o dažuoti dailininkai. Sienas puošė šimtai paveikslų.
       Kartą karalių aplankė tolimos šalies karalius Mindaugas. Jis papasakojo, kokia nuostabi tame krašte gamta ir gražios mergelės. Suviliojo karalių pasakojimas. Užsinorėjo turėti paveikslą su tos šalies atvaizdu. Pasišaukė viriausią dailininką Gogeną ir įsakė nuvykti ir nutapyti tą grožį.
       Gogenas pakluso karaliaus įsakymui. Sėdo į skraidantį laivą ir išskrido. Nusileido tarp gūdžių miškų pelkutės pakrašty. Užsidėjo savo dažuotą kepuraitę, pasiėmė drobę ir išėjo pasivaikščioti. Oras kvepėjo gaiviu, dar nė karto nejaustu kvapu. Jis nežinojo, kad tai gailių kvapas, kuris žmogų užliūliuoja. Gogenas tai užsinorėjo miego, kad nesugebėjo grįžti į laivą. Padėjo galvą ant kupsto ir užmigo. Atėjo vakaras. Į pelkutę pradėjo rinktis vakaroti laumės. Reikia joms susirinkūs nutarti, kuri eis klaidinti bernų, gąsdinti vaikų, žlugto skalbti. Susivėrė spanguolių karolius, pašoko gervių muzikos garsuose. Nuo triūkšmo pabudo Gogenas. Išplėtęs akis žiūrėjo į jas. Jo stebuklingas teptukas ėmė šokti drobėje. Į drobę gulė spalvos. Net nepastebėjo, kad į jį žiūri laumytė. Ji atėjo paslapčia, nes laumės vakaroti nesiveda jaunų laumyčių. Čia ji išvydo ne tik laumių šokį, bet ir atvykėlį. Laumytei ėmė daužytis širdis, apėmė keistas jausmas. Temo. Kilo rūkas, kuris parginė Gogeną į laivą, o laumytę namo. Dailininkas visą naktį negalėjo užmigti. Norėjo tapyti, bet teptukas neklausė. Ryte užmigo ir pramiegojo iki vakaro. Tada vėl patraukė į pelkutę stebėti laumių šokio.
        Vakaro laukė ir laumytė. Taip norėjo pamatyti atvykėlį, kad kojos pačios vedė pas jį. Gogenas įsitaisė už krūmo ir ėmė tapyti. Jį stebėjo laumytė. Artyn eiti nedrįso. Tačiau, kai Gogenas nutapė drobėje muziką, ji neatlaikė. Mažais žingsneliais priartėjo prie dailininko. Gogenas krūpteli pamatęs laumytę. Jis jai nusišypso, gražiai pakalbina, parodo savo paveikslą. Jie susidraugauja. Laumytė seka sakmes, Gogenas - tapo. Išėjo nuostabus paveikslas. Džiaugėsi dailininkas atlikęs užduotį ir ruošėsi namo. Laumytei taip patiko jaunuolis, kad net nutarė padaryti negerą darbą. Įkalbėjo dailininką pasilikti dar vienam vakarui. Ji pažadėjo parodyti Gulbių ežerą. Gogenas grįžo į laivą, o laumytė nurūko pas savo draugą kipšiuką. Jį paprašė sudeginti dailininko laivą, kad neturėtų kuo grįšti namo. Kipšiukas sutiko darbą atlikti kitą vakarą. Nekantriai laukė laumytė vakaro ir susitikimo su dailininku.
        Leidosi saulė. Dailininkas ir laumytė meiliai šnekučiuodamiesi, patraukė link ežerėlio. Stebėjo gulbes. Naują paveikslą glostė teptukas. Dangų pasuglemžia tamsa, laksto žaibų kamuoliai, pasimato gaisro pašvaistė. Tai kipšiukas padirbėjo. Gogenui ima srūti ašaros, kai suprato, kad dega jo laivas. Laumytė vietoi džiaugsmo pajautė širdyje skausmą. Suprato, kad ne tokį būdą pasirinko dailininkui sulaikyti. Apkabino ji Gogeną, prisipažino, kad jį pamilo ir, kaip negražiai pasielgė. Tačiau nėra padėties be išeities. Kiekviena laumytė turi miglos arkliuką. Ji jį nutarė padovanoti Gogenui. Tada kipšiukas susigėdęs, ištraukė paveikslą su laumių šokiu iš ugnies ir atnešė dailininkui. Pagailo Gogenui laumytės. Užsisodino ant arkliuko mergelę ir pranyko migloje. Net nepajuto, kaip grįžo į karaliaus pilį. Įteikė jis karaliui paveikslus ir paprašė leidimo gyventi pilyje su laumyte. Karalius sutiko.
       Laumytė dabar visada galėjo būti su mylimuoju. Neveltui sako, kad meilė akla. Siekė laumytė Gogeno meilės, kaip neregys šviesos.