vis žiema
kaip pernakt sunešti aitvarai
kaip perniek nemiga
surašyta laiškuos:
visos žliugės sužėlė languos

o sniego gurvuoliai pakampėse tyko
už saldumą sugautą
už skausmo pargriautą
skverbias sąmonės rojun
užlankstytais kampeliais:
visos žliugės sužėlė languos

spengia šalčio speigus ažiotažas
užu kampo priklaupęs
lyg primestas žodis...
vis žiema, dunksi uždelsto liūdesio grotos
mes išeinam į ten,
kur neneš po šaukimą numirt