Balkšvo smaragdo arkliukai
tingiai rąžėsi busdami
lengvo purpuro patale.

Rapolai, ar prisimeni, kaip
miškan eidavom medžių vežt?
„Drūžbų“ taigi neturėjom –
dvirankiu džirindavom.
Ale smagu kaip būdavo. Šaltukas spaudžia,
o mum nė motais – prakaitas žliaugia.
Nuleidžiam tris – keturis, prisėdam
ant kelmuko, po dūmelį sutraukiam,
apie ūkį pašnekam ir vėl stojam.
O paskui į roges.
Gerai, kad raistas mūsų ant kalnelio buvo,
tai Sartį net prilaikyt reikdavo.

O prisimeni, kaip kartą
nusižiūrėjom tokį gražų sausuolį.
Bet gi žiūrim – viršūnėj lizdas,
o kokio paukščio?, velniai jį žin –
gėda sakyt, bet gi paukščių
mudu niekad nepažinom.
Palikom tada tą medį,
pagailo kažkokio sparnuočio triūso įdėto.
Gal užsidės kada koks pliusiukas
ir nudviem už nuodėmes visas.

O jų gi esam pridirbę.
Na gal ne nuodėmių,
Greičiau šposų, ale nelabai gražių.
Prisimeni, kaip tam, peckeliui,
iš užuraisčio, jau ir vardą pamiršau,
kur tavo malkas vogdavo,
ratus prie vežimo prikalę buvom.
Gražu žiūrėt buvo,
kaip tas iš vietos pajudėt bandė.
Pliekė, pliekė kumelaitę botagu,
o ta, vargšė, kaip gi pajudės.
Ir kaip jis keikės,
kai tą zlastį mūsų suprato.
Čia gal ir ne nuodėmė, bet, kad
kumelė be reikalo lupt gavo, tai jau
griekas. Ir mūsų griekas.

Gal todėl ir man tą rudenį
ratas nuo bričkelės nulėkė, kai
mergas atlaiduosna vežiau.
Aišku buvo juoko, kai tos, kaip kiaušiniai
per Velykas, spiegdamos šonuosna pabyrėjo.
Tai ir aptalžė ausis jos man tada,
vos į ožio ragą nesurietė.
Šiaip gal ir nebūtų pykę,
ale, kad man labai juokinga buvo,
net leipau juokais, tai ir pašėlo, o
paskui gal mėnesį nešnekėjo.

Ilgos kažkokios šiandien
mano istorijos. Pėdinsiu.
Dar krosnį reikia pakurt nakčiai,
šaltukas smagiai spaust žadėjo.
Neliūdėk
.
Balkšvo smaragdo arkliukai
lenktyniavo violeto plynės platybėse,
nuo sutemų horizonto lig
aušros iškilmių šventės.

Toli, besileidžiančios saulės spinduliuose
Ryškėjo įsižiebianti
Vakarė žvaigždė.