Atleiski, Lietuva, jei taip ir neišmokom
Visi tave mylėti, gerbti Tavo vardą,
Užtvėrę sąžinę aukštom tuštybių grotom,
Laisvės vertės, atrodo, nesuprantam.

Žadėjom eiti vieškeliu, kaip broliai eina -
Petys į petį, ranką tiesdami.
Žadėjome sudėti Tau gražiausią dainą,
Gyvent vienos Tėvynės pašaukti.

Išklydom pakelėm, takelių pavilioti,
Monetų aido skambesio saldaus,
Ir tapome pykčiu lyg šautuvu ginkluoti
Dėl tako pas kaimyną privataus.

Atleiski, Lietuva, kad net ir savo raštą,
Iš caro atkovotą, absurdiškai  išduodam,
Lietuviškų raidžių politikam jau maža.
Prie jų lipdys kitas - savam raidynui nuodą.

Atleiski, Lietuva, kad juodvarniai teisėjai
Išvykusius vaikus dar juos gyvus nurašo,
Į popierius savus lyg stabą įtikėję,
Iš rankų atima sugrįžt gimtinėn pasą.

Galvojom kelsimės kartu su didžiavyriais,
Kuriems Tėvynės vardas drieksis iki saulės,
Kurių siekimai kilnūs, širdys - karštos, tyros,
Darbai, svajonės išaustos be apgaulės.

Atleiski Motina, Tėvyne Lietuva,
Vaikams kaltiems, paikai paslydusiems.
Palaiminki, kad santarvę pasiektume,
Atleiski savo laisvėj pasiklydusiems.