(Iš ligoninės užrašų)

I

Naktis užgriūna sunkiu bejėgiu kūnu
Ir lūžta nuogos medžių šakos,
Ledinėje tyloj palikdamos save.
O akys, skausmo ežerai, vilnija graudulio šviesa
Ir šaukiasi jau pamirštus vardus.
Užsmaugtas balsas jų ištart negali
Ir viskas sminga į gūdžiausią tylą
Su užmaršties skaudžiu ženklu,
Kai griūva lapkričio juoda naktis
Sunkiu beviltiško girtuoklio kūnu,
Kai lūžta nuogos medžių šakos
Be garso, be šešėlio, be raudos...

II

Aš patekau į nežinios užburtą ratą -
Čia neviltis - anapus šviesūs toliai.
Nebežinau, kelintą naują matą
Renkuosi ir atmetu, bet mainos šuoliais
Tas jau ne mano keistas laikas.
Ir kaip keleivis, nuneštas bangos,
Kurią akimirką dar laikos
Ir tiki stebuklu be atvangos, -
Tai aš šiame rate be oro
Save baigiu prarast -
Jisai tarsi kilpa vis mažėja -
Kažin, ar beužteks vien gero mano noro
Sugrįžt į dieną, kur išėjęs,
Vėl ryto vėją apkabint galėčiau?..

III

Vėl vakaras, pakartas ant šakų,
Dejonės dar gyvų žmonių -
Taip ilgesinga, nuoga ir nyku
Ir vien rauda pasaulis visas rodos.
Lyg vizija, lyg sapnas atsišaukia
Ankstyvos rytmetinės godos
Su žiedlapių muzika švelnia...
Aš tavo ranką vėl juntu delne,
Gera ugnelė dega tavo akyse,
Vaikai bitelėm dūzgia čia aplinkui
Ir virš galvos gera dvasia
Birželio žydruma plevena...
Bet tai tik vizija, tik sapnas mielas,
Gūdžioj tyloj sušildęs sielą,
Dabar, kai vakaras pakartas ant šakų,
Kai ilgesinga, nuoga ir nyku...