Basa per pelenus praeisiu
Ir aitvarą į dangų leisiu –
Tegul svajonės išsipildo,
Te mano skausmą žemėj tildo.

Ar nematai – tai tavo gėlės,
Žydėjo jos, į saulę kėlės.
Taip degė nuostaba jaunystės –
Juk lemta buvo klysti, kristi...

Man skauda... Tegul plėnys dingsta
Štai medis tiesias kai nulinksta.
Aš noriu debesų ir vėjo,
Dangaus, kuris dar neatėjo.

Bet prisimink, kaip buvo gera –
Svaigai tu kvėpdama nektarą
Ir glostei juk kiekvieną lapą.
Tai kas, kad pelenais jos tapo.

Nenoriu aš prisiminimų –
Jie sudegė ugny, nurimo.
Aš savo aitvarą paleisiu
Ir paskui eisiu, eisiu, eisiu

Tegul basa, tegul man skauda...
Štai aitvarą jau vėjas gaudo
Ir saulė tiesia savo ranką...
Nereikia. Jau degiau. Užtenka.