Viltis į įkapių drobulę žengia.
Padangė, kuri tėra lenta,
Užberta siera žeme,
       kuri kaip amžinybės ženklas,
Kuri vos gimusiam lemties skirta.

Dar ne vyzdžių kiaurymės -
                                      akys gyvos,
Prigesę, pajutę prietemą beaistrę -
Paklausia: ar meilė gali būt vėlyva -
Juk rudens žiedas - puošnusis astras.

Puošnus, toks be graužaties
                                 vėlyvas žiedas,
Švelnus, kaip grįžus vasara
                                į bekelę rudens:
Širdies dar nesukaustęs ledas,
Nors rytmety žvilgąs jau stiklas
                        ant tamsaus vandens.

Tave praradęs – aš - savęs netekęs,
O sapnas buvo toks viltingas -
Naktižiedės viliokės akys
Nebuvo nei apgaulingos,
                                 nei klastingos.

Žinau, ir atsako nelaukiu jokio.
Nuo tavo žvilgsnio
                      virpa pirštai ir širdis.
Ko trokšti dar?-
                        kai prietema besotė
Jau pranašauja tamsą,
                  kai tyla sieloje sušvis...